Vakar prisiskaičiau, kad per daug rašau vadinamosios įvairovės klausimais – apie naujakalbę, naujas šeimos formas, draudžiamą Kalėdų vardą ir panašiai. Pakalbėkim tad apie dar baisesnius dalykus. Pakalbėkim apie iš esmės nusikalstamus iš esmės nusikaltėlių siūlymus.
Štai kpt. Arlauskas visur viešai kelia siūlymą, kad įvedus darbuotojų testavimąsi nuo COVID savo lėšomis tie darbuotojai, kurie nusprendžia verčiau išeiti iš darbo, turėtų negauti ir jokių nedarbo išmokų. Faktiškai tai reiškia, kad toks žmogus negali nei dirbti, nei nedirbti. Jam belieka eiti ir mirti. Arba, žinoma, laisvai pasirinkti pasiskiepyti, kaip su sociopatiška šypsena pasakytų Dulkys. Kodėl nepasiskiepijusiems žmonėms nesiūloma tiesiog nekankinti savęs ir negadinti nuotaikos aplinkiniams, o tiesiog nusinuodyti ar kitaip greitai numirti, nesu tikras. Gal visuomenė dar nepasiruošusi neskiepytųjų eutanazijai. Danukas pasiūlys tą pavasarį.
Tik jokiu būdu nepasiduokite emocijoms ir nepasakykite, kad perlenkiu su hiperbolizuotais išvedžiojimais. Atimti iš žmogaus galimybę dirbti šiais laikais jau reiškia beveik visaverčio gyvenimo pabaigą. Atimti ir socialinę apsaugą daugeliui asmenų reiškia ir faktinę gyvenimo pabaigą. Žinoma, realybėje daug kas patrauktų į šešėlį, emigruotų ar dar kitaip suktųsi. Žmogus nori gyventi, nepasiskiepijęs, tikėtina, irgi. Tačiau oficialiai tai yra siūlymai visiškai atimti iš žmogaus nebe visaverčio gyvenimo, o apskritai išgyvenimo galimybes. Teisiškai toks siūlymas pažeidžia tiek daug visko, kad paliksiu komentuoti teisininkams. Logiškai, akivaizdu, yra daugybė žmonių, kurie išeina iš darbo ir kurį laiką gauna išmokas tiesiog be jokios priežasties – tiesiog nes tas darbas jų netenkina, nedžiugina, norisi geresnio / brangiau apmokamo darbo ir kol jo ieškosi, naudojasi socialine apsauga. Jiems išmokas gauti galima, nepaskiepytiems – ne smile.
Iš esmės XX amžius Vakarų pasaulyje buvo pažymėtas nuoseklus ėjimo link požiūrio, kad niekam negalima leisti atsidurti už išgyvenimo ribos, kad valstybė turi pareigą rūpintis visų piliečių pragyvenimo minimumu. Dėl šio konsensuso pokariu sutarė ir liberalios, ir socialiai orientuotos ekonomikos šalys. Priešingas požiūris, toks kaip kpt. Arlausko, vyravo XIX amžiuje, po pramonės revoliucijos, kai visų pažiūrų mąstytojai – nuo Burke iki Bentamo – tikėjo, kad darbininkų klasės gyvenimą tvarko natūralios atrankos dėsniai ir jeigu kažkas negali užsidirbti pragyvenimui ir miršta badu, tai iš esmės toks jo likimas ir valstybė savo kišimusi čia negali ir neturi padėti. Gali skambėti neįtikėtinai, todėl labai rekomenduoju šia tema skaityti Karl Polanyi knygą „Didžioji transformacija“. Makabriška stebėti, kaip XXI amžiuje grįžtame prie šių idėjų.
Bet makabriška ir kitkas. kpt. Arlauskas yra viešai žinomas KGB`istas. Baigęs KGB akademiją Maskvoje, KGB karininkas, 1989–1990 m. (taigi jau per Sąjūdį) KGB „Z“ tarnybos vyresnysis operatyvinis įgaliotinis. Tokie žmonės kaip jis, po nepriklausomybės išvertę kailį ir prisitaikę naujoje sistemoje, esu visiškai tikras, turėjo būti jeigu ne teisiami, tai prarasti galimybę bet kokiam dalyvavimui viešajame gyvenime ir valstybės sprendimų priėmime (ši nuolaida tik už tai, kad prisidavė, neprisidavę turėjo būti teisiami).
Vietoje to kpt. Arlauskas buvo VSD direktoriaus pavaduotoju, o vėliau dešimtmečiams tapo verslo ir pramonininkų atstovu, lobistu, kontroliavo žiniasklaidos priemones. Kodėl mes tokie mazochistai, kodėl kaip visuomenė leidžiame tiems, kas kankino mus sovietmečiu, dalyvauti sprendžiant mūsų gyvenimo taisykles dabar? Neturiu atsakymo.
todel , jog esam bailiu bei prisitaikeliu tautele , ir tik ….
Čia jau ne pirmas toks atvejis. Kada 1990 m. KGB majoras Mažuolis buvo pakviestas į VSD pokalbiui, jis taip pat buvo pareiškęs lojalumą tuometinei Nepriklausomos Lietuvos valdžiai, bet kada buvo paprašyta pateikti jo turimų KGB agentų pavardes, pastarasis tai padaryti griežtai atsisakė, motyvuodamas duota priesaika Maskvos KGB institucijai. Neturiu atsakymo.