Vytautas Sinica. Popiežius prieš Bažnyčią

Spalio 21 dieną kino festivalyje Romoje pristatymas dokumentinis filmas apie dabartinį popiežių „Francesco“. Filme nuskamba popiežiaus pernykščio interviu frazė: „Turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą. Tokiu būdu jie [homoseksualai] būtų teisiškai apsaugoti. Aš dėl to kovojau“. Tuo popiežius išreiškė paramą vienalytėms sąjungoms ir nereikia to neigti, nes jis ir pats to neneigia.

Popiežius tikrai tai pasakė

Daugybė katalikų – ir taip būna visada, kai tik popiežius pasako kažką nesuderinamo su Bažnyčios mokymu – ėmėsi ieškoti žiniasklaidos klastos, popiežiaus žodžių iškraipymo tiek pačiame filme, tiek jį nušvietusioje žiniasklaidoje. Bet ko, kas leistų vaizduoti Pranciškų situacijos auka. Teisingai pastebėta, kad tiksli popiežiaus frazė originalo kalba buvo „civilinio sugyvenimo įstatymas“ (nors liberalai į tai atsakė, kad ši frazė ispanų kalboje faktiškai reiškia partnerystę). Tokios pastabos nei prasmingos, nei teisingos, nors formaliai tikslina situaciją. Taip yra, nes net jeigu popiežiaus žodžiai buvo iškraipyti, jam pačiam tai visiškai nekliūva. Skandalą sukėlusio filmo premjeros dieną pats filmo režisierius buvo apdovanotas Vatikano soduose. Neva klaidingos interpretacijos viso pasaulio žiniasklaidoje popiežius taip pat nei kritikuoja, nei tikslina. Sakytume, tai orumas, nenoras teisintis ar panašiai.

Tačiau patikslinimas nėra pasiteisinimas, o neįtikėtiną klausimo svarbą ir aktualumą geriausiai liudija kalbų ir naujienų apie šį pasisakymą mastas. Daugiau nei milijardo tikinčiųjų ganytojui būtų atsakinga neleisti sklisti melagingam pasisakymui jo paties vardu. Tačiau pasisakymas nuosekliai dera su Pranciškaus komentarais už partnerystę 2011 metais, kai dar buvo Buenos Airių arkivyskupas, o per pasaulį nuvilnijusi interpretacija jam visiškai nekliūva. Čia nėra ko teisinti, ko kaltinti ir ko neigti. Pranciškus pasisakė už vienalytes sąjungas, kas tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Tad kas toliau?

Popiežius prieštarauja Bažnyčios mokymui

Joks popiežius negali keisti Bažnyčios mokymo taip, kad jis tiesiogiai prieštarautų ankstesniam Bažnyčios mokymui, o popiežius šiuo pasisakymų kaip tik tai ir daro. Pasisakymas už vienalytes sąjungas tiesiogiai prieštarauja katalikybės pozicijai. Buvo balsų, teigiančių, kad Bažnyčia niekada nemokė priešingai, kad katalikai politikai niekada nebuvo įpareigoti oponuoti vienalytėms sąjungoms. Tai tiesmukas ir grubus melas, Lietuvoje šiomis dienomis plačiausiai skelbtas profesorių Vytauto Ališausko ir Pauliaus Subačiaus LRT ir 15min.lt eteryje.

Bažnyčios mokymas homoseksualumo ir konkrečiai vienalyčių sąjungų klausimu ne kartą išdėstytas, konkrečiausiai tą darė būtent du ankstesni popiežiai (Jonas Paulius II ir Benediktas XVI), nes būtent jų pontifikato metu jis klausimas tapo politine aktualija (pirmasis LGBT „santuokų” legalizavimas – 2001 m. Olandijoje). Konkrečiausias ir išsamiausias dokumentas šiuo klausimu yra 2003 metų „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Jose labai aiškiai nurodoma katalikų politikų pareiga visais atvejais oponuoti vienalyčių sąjungų įteisinimui. Dokumentas taip pat pabrėžia, kad dažnai minima katalikų pareiga vengti neteisingai diskriminuoti ir neteisingai atstumti homoseksualus, jokia prasme nereiškia pareigos palaikyti jų sąjungų įteisinimą. Dabartinių diskusijų fone prasminga perskaityti visą šį iš tiesų trumpą dokumentą.

Meluojantys, jog Bažnyčia niekada neįpareigojo katalikų politikų oponuoti vienalytėms sąjungoms užsimena apie šias 2003 metų „Pastabas“ ir mėgina jas sumenkinti kaip neva nereikšmingą dokumentą (šią demagogiją plačiau apžvelgia ir argumentuotai paneigia Vygantas Malinauskas). Tačiau dokumentas pasirašytas tiek Jono Pauliaus II, tiek Benedikto XVI, tuo metu vadovavusio Tikėjimo mokslo kongregacijai. Tai aukščiausias Bažnyčios autoritetas ir dokumentas, o ne koks interviu. Galbūt dar svarbiau, pačiame dokumente rašoma, kad jame nėra jokių naujų mokymo elementų ir jomis tenorima priminti esminius šios problemos momentus ir pateikti racionalių argumentų. Po šiais žodžiais pasirašo abu ankstesni popiežiai. Komentatoriams nereikėtų abejoti jų sąžiningumu.

Pagaliau, kad popiežius savo pasisakymu tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios mokymui pirmomis skandalo dienomis atvirai pasisakė ne vienas kardinolas – nuo konservatyviojo R. Burke`o, iki neseniai galutinai nuo šmeižto išteisinto australo G. Pello, iki buvusio Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovo G. Mullerio ir įvairių kitų. Buvęs Vatikano nuncijus JAV Carlo Maria Vigano atvirai įvardijo tai erezija ir pakvietė visus tikinčiuosius melstis už popiežiaus grįžimą į tiesos pusę. Tiesą sakant, tikintieji tą ir turėtų daryti.

Šventesni už popiežių?

Visus pasisakymus apie prieštaravimą Bažnyčios mokymui lydėjo išvada, jog tai privati dabartinio popiežiaus nuomonė homoseksualų sąjungų klausimu. Kaip privati nuomonė ji Bažnyčios mokymo nekeičia ir negali keisti. Iš esmės tą pasakė ir Lietuvos vyskupų konferencijos itin lakoniškas pareiškimas.

Tačiau itin problemiška, kai Bažnyčios pozicijai prieštarauja jos aukščiausias hierarchas. Akivaizdu, popiežiaus asmuo turi milžinišką autoritetą ir tai turės pasekmių pasaulio visuomenėms. Kita vertus, tos pasekmės bus daug įvairesnės nei įsivaizduoja džiūgaujantys liberalai. Tikinčių katalikų pažiūrų popiežiaus pasisakymas nepakeis, o ir taip netikėjusiems „katalikams“, jis neturi įtakos. Politiškai jis suteiks daugiau drąsos pastariesiems kalbėti apie būtinybę ir laiką Bažnyčiai keistis, ateistus paskatins reikalauti nutilti oponentus.

„Ar esate šventesni už popiežių?“, – jau spėjo viešai paklausti liberalų partijų lyderės V. Čmilytė-Nielsen ir A. Armonaitė, paklaus ir dar ne vienas. Esą sakantys, kad liberalaus pasaulio normas vis dažniau paremiantis popiežius klysta, jaučiasi už jį šventesni. Tiesa ta, kad visi katalikai jaučiasi ar bent turėtų jaustis nuodėmingi ir į jokį šventumą žemėje nepretenduoti. Taip pat visų katalikų lojalumas ir tikrasis autoritetas yra ne popiežiaus asmuo, o Bažnyčia kaip Kristaus įsteigta bendruomenė, vienintelė aiškinanti Jo apreikštą mokymą. Kiek popiežius turi autoriteto, jis visas kyla iš atstovavimo Bažnyčiai. Ši dilema niekada neiškyla normaliu atveju, kai popiežius – kaip ir privalo – saugo, plėtoja ir puoselėja paveldėtą mokymą. Tačiau matome, kad ji gali iškilti.

Kada ji iškyla? Kai esamas popiežius pasijaučia esąs teisesnis (liberalų žodžiais, šventesnis) už visus ankstesnius popiežius, Bažnyčios Tėvus ir patį Šventąjį Raštą. Katalikybė remiasi nuostata, kad atskiras žmogus savo asmenine nuožiūra apreikštų ar iš prigimtinio įstatymo protu išvestų tikėjimo tiesų neperkuria ir nepaneigia. Joks žmogus tad negali asmeniškai perinterpretuoti nei Švento Rašto, nei Bažnyčios mokymo, iš jo kylančių reikalavimų ankstesniam mokymui prieštaraujančiu būdu. Net kai Bažnyčios hierarchai tamsiausiomis savo valandomis bandė tai daryti, mokymui prieštaraujantys sprendimai buvo formuluojami neprivalomo pobūdžio dokumentuose. Ribos peržengti nedrįsta.

Nedrįsta to daryti ir popiežius. Bažnyčios mokymui prieštaraujantys ar abejonių dėl to keliantys pasisakymai buvo formuluojami įvairiuose interviu, konferencijose, filmuose, neviešuose laiškuose ir panašiai. Pavyzdžiui, metai iš metų jis duoda skandalingais tampančius interviu italų kairiojo laikraščio La Repubblica redaktoriui Eugenio Scalfari, katalikai viliasi, kad jo žodžiai būna iškraipomi, tačiau Vatikanas niekada neskelbia paneigimų. Pastarąjį kartą Scalfari paskelbė, esą popiežius neigė pragaro egzistavimą. Nors pasaulyje dėl to būta daug triukšmo, Vatikane – tyla. Ypatingai dviprasmiškai popiežius elgėsi per 2014-2015 m. Šeimos sinodus, kuriuos vainikavo jo enciklika „Amoris Laetitia“. Svarbiausias žiniasklaidoje ir sukėlęs daugiausiai ginčų pačiame Sinode buvo Komunijos teikimo esantiems antroje civilinėje santuokoje klausimas. Bažnyčia visada kategoriškai tam prieštaravo, remdamasi paties Kristaus žodžiais.

Gi popiežius šiuo daugeliui esminiu klausimu enciklikos tekste padėjo išnašą numeris 351, kurioje aptakiai numatė ganytojų galimybę „konkrečiais atvejais pasitelkti Sakramentus“. Kadangi tada niekas nesuprato vienareikšmiškos išvados, nacionalinės vyskupų konferencijos kreipėsi į Vatikaną laiškais, klausdamos, ar tai galima laikyti leidimu teikti Komuniją esantiems antroje civilinėje santuokoje. Katalikiškoje žiniasklaidoje buvo nutekėję teigiamai atsakantys laiškai. Tačiau viešo komentaro nebuvo. Sklaidydami netikrumą ir negavę jokio popiežiaus atsakymo į privačius klausimus, keturi kardinolai kreipėsi į popiežių viešai ir formaliai (tai vadinama „Dubia“) klausdami 5 labai konkrečių („taip/ne“ tipo) doktrinos klausimų šios enciklikos tematika. Nuo 2016 metų popiežius į juos taip ir neatsakė, reformas palaikantys dvasininkai tiesaus atsakymo reikalavimą vadino kone įžeidimu.

Kryžkelė

Šįkart popiežiaus pasisakymas labai tiesus ir aiškus, visą neaiškumą į jį įneša tik karštai Šventąjį Tėvą ir Bažnyčią mylinčių tikinčiųjų bandymai surasti jame kitokią prasmę. Medijų pasaulyje, kuriame ir gyvename, tikrasis įvykis yra ne realiai ištarti žodžiai, o tai, kokiems žodžiais leidžiama pasklisti po pasaulį. Pasklido pritarimas vienalytėms sąjungoms. Kad ir kokie niuansai turėti galvoje, popiežius nebando to paneigti, tad neturėtume bandyti ir mes. Popiežius pasisakė už vienalytes partnerystes ir tuo papylė vandens ant liberalų malūno. Prie to neprisideda šį faktą pripažįstantieji. Priešingai, tik tą pripažinę galime suvokti tikrąjį problemos mastą. Dauguma tikinčiųjų yra ir liks ištikimi tikėjimui ir Bažnyčiai. Jie melsis už popiežių, bet vis labiau suvoks jo flirtą su modernybės klaidomis. Jau dabar tiek pasauliečių, tiek kunigų tarpe kilo kaip niekada anksčiau atviros ir karštos diskusijos dėl popiežiaus vertinimo. Popiežiaus tyla byloja, kad šios diskusijos nesiliaus, tikriausiai tik stiprės.

Iš ligšiolinio Pranciškaus atsargumo galima nujausti, kad jis supranta tokiais pasisakymais rizikuojantis suskaldyti Bažnyčią ir nenorintis to padaryti. Popiežius nori Bažnyčios prisitaikymo prie laikmečio dvasios, nesunaikinant pačios Bažnyčios. Tačiau Bažnyčia negali taikyti savo mokymo prie laikmečių pati savęs nenaikindama. Arba ji moko Tiesos, o Tiesa negali keistis, arba ji nemoko Tiesos ir tada gali keistis kiek tik pageidauja, bet tai nebeturi jokios reikšmės ir autoriteto. Kintančio mokymo Bažnyčia neišvengiamai taptų ir daug kur tampa psichologinės (savi)pagalbos ir new age meditacijų vieta. Tokią kryptį pasirinkusiose šalyse bažnyčios neišvengiamai tuštėja, nes negali duoti žmogui nieko unikalaus ir substancialaus. Liberalios reformos dar niekur nepadėjo atgauti svarbą ir prasmę žmonių gyvenimams, nes kaip tik ir atsisako tą galinčių pasiūlyti elementų.

Popiežiaus subtilus ėjimas link pokyčių Bažnyčioje gali ją tik susilpninti ir suskaldyti. Katalikams visame pasaulyje reikėtų priimti šią popiežiaus-reformisto realybę ir apmąstyti savo santykį su ja. Nėra jokios kaltės ar gėdos tokioje situacijoje likti „Bažnyčios pusėje”. Priešingai, yra tokia pareiga.