Negalima daryti apibendrinimų iš kelių spektaklių, bet pastaruoju metu vis daugiau pigiausio kultūros nuosmukio iki banalaus šokiravimo pavyzdžių. Rodosi, Alisa Miniotaitė neseniai stebėjosi, kaip nutiko, kad nebesugebama pastatyti spektaklių be nuogybių scenoje, kaip jos tapo būtinos minčiai išreikšti? Pridėčiau: jeigu jos tapo būtinos, kaip labai nuskurdo mūsų kūrybiniai gebėjimai, kad nebesukuriame žmogų paliečiančio kūrinio be socialinių (ir šiaip jau antropologinių) tabu sulaužymo? Kažkas pakomentavo: apsinuoginimas pridengia tuštumą.
Kaune jau įvyko nuogas spektaklis, kur aktoriai, personalas ir žiūrovai turėjo būti nuogi. Tai buvo pagrindinis spektaklio reklamos akcentas, vinis, dėl kurio turėjo ateiti žmonės. Ir žmonės, aišku, atėjo. Juk peržengimas kažkokios ribos, smalsu ir drąsu vienu metu.
Dabar reklamuojamas irgi Kaune vyksiantis spektaklis „Geros mergaitės“, kurio reklaminė žinutė: apie abortus galima kalbėti linksmai. Iš pristatymo teksto: „GOOD GIRLS“ į nėštumo nutraukimą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija?“ Tikrai, kodėl? Gal todėl, kad miršta žmogus, nutrūksta gyvenimas? Gali skirtis ir skiriasi požiūriai, ar ir kada abortas turi būti legalus, bet visiškai kitas klausimas ir, sakyčiau, kita dimensija, klausti, ar abortas yra geras ir džiugus dalykas. Spektaklis sako, kad taip.
Vakarų ir Lietuvos kairiosios aktyvistės, beje, jau irgi skelbia, kad taip. Esą reikia nuimti stigmą, neliūdėti ir neleisti liūdėti kitiems. Jeigu draugė pasidarė abortą, surenkite jai sveikinimo vakarėlį, atšvęskite nusiimtą naštą, rašo progresyvios JAV žurnalistės.
ar laikyti abortą džiugiu dalyku – įstatymai apie tai niekada niekur nekalba. Čia kultūros reikalas
Sakysite, kad čia jau apie politiką, ne apie kultūrą. Bet priešingai, čia tik apie kultūrą. Nes, pirma, nėra politinio klausimo, ar laikyti abortą džiugiu dalyku – įstatymai apie tai niekada niekur nekalba. Čia kultūros reikalas: švęsime mirtį ar gyvenimą. Bet iš kitos pusės, švęsti abortą yra dėl politinių tikslų ir to net neslepiant iškelta idėja, skirta patį abortų kvestionavimą paversti absurdišku. Sakyčiau, absurdiškas bandymas. Bet kai tą daro spektaklis, jis banaliai imasi politikos.
Taigi nuogumas ir abortas, vulgarumas ir mirtis scenoje. Tarp jų bendra – laužyti didesnius ar mažesnius visuomenės tabu. Nes laužyti tabu yra pigiausias kelias į dėmesį ir sėkmę šiandienos kultūros nuosmukio sąlygomis. Iš to ir vieši pasituštinimai, ir subinių parodos galerijose, ir ekskrementų mėtymas scenoje, ir išniekintos vėliavos, ir daug kitų mūsų (buvusios europinės, dabar nebe) kultūros perlų. Net pusnuogė Jagelavičiūtė pomidorų sunkoj ant šaligatvio – ir ji dabar kultūra.
Tegu neįsižeidžia aktoriai ir kiti meno žmonės, kurie nesivadovauja šia formule. Iš tiesų dėl jūsų šis įrašas. Dėl tų, kam kultūra tebėra kultūra, kas stengiasi ir sugeba kurti ir dalintis grožiu, o ne stebinti. Būtent jūs – jūsų profesinė garbė ir prestižas – labiausiai nukenčia nuo tokių kolegų. Nors ir labai stengiamasi sukurti naują tikrovę, kurioje kultūros ženklas būtų apsimesti, kad matai tame gilias prasmes ir jų nematančių gailėti kaip kažko nesuprantančių.
Tikrovė visada laimi, nors tai dažnai užtrunka. Objektyvūs standartai visada egzistuoja, nuosmukis yra nuosmukis ir jis juo gilesnis, jeigu pirštu į jį parodyti lengviau jūsų močiutei nei diplomuotai teatro kritikei.
Spektaklis Kaune parodė sociologinį eksperimentą, kuris iliustruoja masinės popkultūros galią lyčių tapatumų rinkos atradimui. „Ištrinant” biologinių lyčių skirtumus, suformuojama socialinė lytis ir t.t Pasak Th. Adorno ir M.Horkheimerio, masinės popkultūros sąlygomis individas tampa iliuzinis ir toleruojamas tol,kol atitinka populiarų masinį bruožą t.y pagal šį bruožą suvokiamas kaip individas. Socialines apibrėžtis būtina peržengti, o sykiu ir skatinti tuos modelius išbandyti. Ieškoma atsakymo į klausimą : Kas – kūnas ar sąmonė – lemia lyties tapatumą, asmenybės esmę?
Belieka tik pritarti autoriui. Gal būt toms moterims pasidariusioms abortus ir nesuvokiančioms ką padarė savotiškai pasisekė. Stebina ir kiti paradoksai – toks abejingumas privatumui ir greta liguistas ir perdėtas jautrumas išgalvotoms žmogaus teisėms. Pvz. Galimybių pasui pandemijos metu.