Nepriklausomybės dieną minėjau Klaipėdoje. Iškilmingos ceremonijos metu pagerbta ir jūrų muziejui saugoti perduota po ilgų dešimtmečių į Lietuvą sugrąžinta prieškario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ vėliava. Didingas simbolizmas – vėliava grįžta po 75 metų.
Susimąsčiau apie tęstinumą ir kaip mums pasisekė. 2011 metais su keliais politikos mokslų studentais, bet visų pirma su vadovauti apsiėmusiu Paulium Stoniu įkūrėme „Pro Patria“ sambūrį. Ryžomės gaivinti klasikinę politinę mintį, tautinę savimonę ir krikščioniškos moralės normas. Nebuvo lengva, tuo metu viešoji erdvė buvo itin vienpusiška, daug uždaresnė nei dabar. Juokais vadiname tai gūdžiais 2012-aisiais. Bet mažais žingsniais tą viešąją erdvę keitėme.
Mums labai pasisekė. Organizacijos idėjinis įkvėpėjas buvo mūsų Mokytojas profesorius Vytautas Radžvilas, vienas Sąjūdžio kūrėjų. Tiesiogiai jo dėka susipažinome su daugeliu Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, įvairiais signatarais. Ne tiesiogiai, bet jo paskatintos veiklos dėka susipažinome su šviesiausiais tautos rezistentais: Svarinsku, Patacku, Plumpa, Kadžioniu, Kaunecku, Tamkevičium, Sadūnaite, Terlecku ir kitais. Dalis jų spėjo tapti ir yra Nacionalinio susivienijimo nariais.
Susipažinome ir, kiek tas įmanoma dėl amžiaus skirtumo, tapome bičiuliais su Romualdu Ozolu. Tvirtai tikiu, kad būtent jis buvo pagrindinis Sąjūdžio ir kartu Nepriklausomybės ideologas. Rengėme viešas jo paskaitas, kartu leidome „Nepriklausomybės sąsiuvinius“, jau po Ozolo mirties išleidau jo politinių tekstų rinktinę „Pasaulis grįžta namo“, dalyvavau leidžiant keturis jo raštų tomus. Prieš beveik penkiolika metų kartu rengėme vienus didžiausių protestų už valstybinės kalbos statuso išsaugojimą. Tada dar bijojau scenos 🙂
Visa tai prisimenu ne pasigirti. Ozolas ir jo bendražygiai buvo milžinai, neįtikėtino sudėtingumo sąlygomis išvedę Lietuvą iš nebūties į Nepriklausomybę. Mes prie jų mažyliai ir niekada nedrįsčiau lygiuotis. Bet kiekvienai kartai tenka savi iššūkiai ir juos teks pasitikti. Jaučiuosi, kad su ta pažintimi ir patirtimi gauta labai daug kitiems neprieinamų žinių ir jėgų. Tęstinumo.
Nes mūsų Profesorius buvo Radžvilas, jo – Genzelis ir Ozolas, jų – tarpukario Lietuvos subrandinti profesoriai, menantys smetoninę Lietuvą, kurios meilę įdiegė ir įskiepijo viltį ir misiją ją atkurti net kai jokios prošvaistės tam nebuvo matyti.
Alfonsas Svarinskas visada kartojo: sėjome tam, kad pjautų kiti. Mano joks ne rezistentas, viso labo į kolūkį stoti atsisakęs senelis tėtį mokė: „aš nesulauksiu, bet tu sulauksi, Lietuva bus nepriklausoma“. Neatsargus buvo. Ši žinia, perduota lietuvių šeimose, leido tautai išeiti į Sąjūdžio mitingus. Šis tęstinumas subrandino asmenybes, kurios į tuos mitingus išvestų.
Šiandien padėkokime tiems savo pėdsaku dideliems ir mažiems žmonėms už mums iškovotą Nepriklausomybę. Dvasia jie visi dideli, jei tik lemiamu metu į tą Nepriklausomybę drįso žengti.
O mes? Mes tik mokiniai ir mums labai pasisekė jais būti. Tokia tad dviguba padėka vietoje įprasto Kovo 11-osios sveikinimo. Viena už iškovotą laisvę, kita už tikrosios politikos pamokas.
Nuotraukoje iš kairės Paulius Stonis, Romualdas Ozolas, Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas – „Pro Patria“, o vėliau ir Nacionalinio susivienijimo, kas kūrėjai, o kas įkvėpėjai. Ačiū Arūnui Šmukštarui už šį man brangų kadrą.
