Vytautas Sinica. Tėvai auklėjami, kaip dorotis su vaiko transseksualumu

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Nemaloniai nustebino verstinė estų publikacija viename mokamame lietuviškame portale. Tekste yra dalis, siūlanti atsakymą, ką daryti, jeigu vaikas sako, kad yra transseksualus?

Na ir tikrai, ką daryti. Klausimas tarsi tolimas ir labai teorinis, bet ideologinės propagandos fone tampa vis apčiuopiamesnis – Jungtinėje Karalystėje vien 2009-2017 metais paauglių merginų, kurios kreipėsi dėl savo transseksualumo, skačius išaugo 44 kartus. Ne procentus, o kartus.

Taigi ką pataria daryti estai? Cituoju tik įspūdingiausias vietas:

„Visų pirma, turite būti sąžiningi patys sau. Visiškai suprantama, jei jaučiatės nustebę, išsigandę, sumišę, galbūt net atstumti ar kalti arba net jaučiate gailestį, kai jūsų įsivaizdavimas apie vaiko gyvenimą ir jo ateitį neatitinka tikrovės. Kai pasikeičia jūsų įsivaizdavimas apie vaiką, galite net pajausti kažką panašaus į sielvartą“.

Įsiskaitykime, čia šedevras: „JŪSŲ ĮSIVAIZDAVIMAS apie vaiką NEATITINKA TIKROVĖS“. Ne vaiko įsivaizdavimas apie savo lytį neatitinka biologinės tikrovės, o jūsų įsivaizdavimas apie vaiką. Nors jūsų įsivaizdavimas tikrovę kaip tik ir atitinka, nes transeksualumas pagal apibrėžimą yra manymas, kad esi kitos lyties nei iš tikrųjų (biologiškai) esi. Ar įmanoma labiau apversti/paneigti tikrovę nei tokiais žodžiais? Sunkiai.

Ir čia pat jus ramina, nujautrina: „galite net pajausti kažką panašaus į sielvartą“. Eik tu. GALITE PAJAUSTI KAŽKĄ PANAŠAUS“. Savo artimiesiems, kur jau čia, savo vaikams gero linkinčiam žmogui sužinoti, kad vaikas turi asmens tapatybės sutrikimą (dabar vadinamą lyties disforiją), taigi reikšmingą psichikos sutrikimą, visada yra siaubinga žinia, egzistencinis sukrėtimas. Atsimenu mamos veidą ir ašaras, sužinojus kad man kažkokia ten astma. Čia gi tapatumo sutrikimas – žmogus gelminiu lygiu nepriima savęs, to, kas iš tikrųjų yra. Tikrai „galite pajausti kažką panašaus į sielvartą“, adekvačiai apibūdinta.

Bet ką daryti? Estų ekspertė atsako: PAČIAM (t.y. dėl savęs) kreiptis į psichologą, nes net ir itin palaikantys tėvai kartais sunkiai pripažįsta, kaip JIE JAUČIASI. Tikrai, tėvų savijauta yra pagrindinė problema tokioje situacijoje. Nesupraskit neteisingai, tėvams tikrai gali prireikti psichologinės pagalbos, bet tik kaip antrinio rūpesčio po svarbiausio – psichologinės pagalbos vaikui DĖL JO SUTRIKIMO. Apie psichologo/psichoterapeuto/psichiatro pagalbą vaikui nieko nekalbama, nes „jaunuolis greičiausiai jau seniai viską apmąstė, o jo tėvams viskas dar yra nauja“. JAUNUOLIS VISKĄ APMĄSTĖ ir žino, ką reikia daryti.

Ką reikia daryti? „Verta nuoširdžiai ir išsamiai pasišnekėti su savo vaiku“. Apie ką, turbūt apie psichologinę pagalbą? Ne: „Ko tiksliai jam [vaikui] reikia. Kai kurie nori naujo vardo, dalis vaikų nori, kad į juos būtų kreipiamasi kaip į kitos lyties asmenis, treti nori pasikeisti išvaizdą. Šiuos pokyčius galima aptarti ir vykdyti drauge“.

Atkreipkite dėmesį kaip sutapatinami REIKIA ir NORI – vartojami kaip sinonimai. Galima keisti vardą, kreipinį, išvaizdą ir jūs, mieli tėveliai, galite tame dalyvauti kartu ir padėti išsirinkti.

O ar galite jūs kaip tėveliai paprieštarauti savo nepilnamečio vaiko gyvenimui pagal naująją išgalvotą tikrovę neigiančią lyties tapatybę ir ieškoti specialistų pagalbos? Negalite. Minimame straipsnyje apie tai nekalbama nė žodžiu ir Estijoje, mano žiniomis, už tai dar nebaudžiama. Bet Vakaruose baudžiama. Kanadoje tėvas buvo įkalintas už tai, kad neleido vaikui pasikeisti lyties ir sistemingai kreipėsi į vaiką jo tikrąja lytimi. Analogiškų atvejų vėliau buvo ir JAV, kur demokratų valdomose valstijose plinta įstatymai ir praktika „lyties keitimo“ klausimus spręsti tik su mokytojais ir mokyklų įvairovės specialistais, be tėvų žinios.

Gal pavyks išvengti tokios beprotybės, o gal ir ne. Brangus ministras Dulkys dar pernai užregistravęs lyties keitimo įteisinimo projektą, ministrė Dobrovolska pasirašė įsakymą, leidžiantį asmens tapatybės dokumente rašyti norimą vardą, kad ir kitos lyties. Ir Seime vis žadama ratifikuoti visiems įgrisusią ir mitais apipintą Stambulo konvenciją, kurią ratifikavusios šalys įsipareigotų nediskriminuoti dėl lyties tapatybės, t.y. elgtis su žmonėmis pagal jų įsivaizduojamą, o ne tikrąją lytį. Neaktualūs fantastiškai skambantys klausimai gali labai greitai tapti daug aktualesni nei norėtųsi.

Ką daryti iš tiesų? Jeigu norite suprasti šią temą greitai ir paprastai, žiūrėkite JAV žurnalisto Matto Walsho naujausią, amerikiečių tarpe super populiarų filmą „What is a Woman?“. Jeigu norite problemą perprasti išsamiau ir su tyrimų rezultatais, skaitykite šiemet lietuviškai išleistą JAV politikos filosofo dr. Ryano Andersono knygą „Kai Haris tapo Sale“. Pagaliau jeigu savo šeimoje susidūrėte su „transseksualumu“, kreipkitės į prof. Gintautą Vaitošką, kuris padės surasti reikiamus specialistus.