2022 metų vasario 24 dieną prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą negrįžtamai pakeitė ne tik Ukrainos, bet ir daugelio NATO šalių gyvenimą. Pokyčiai buvo tokie įvairūs, kad net ir žvelgiant iš metų perspektyvos sunkiai aprėpiami. Daugeliui nenoromis teko permąstyti visas mūsų regiono saugumo prielaidas. Ko išmokome per karo metus, plačiai aptaria per Rusijos invazijos metines pasirodžiusi nauja knyga „Ukrainos karo pamokos“. Mes pažvelkime nors bendrais bruožais.
Retas karas taip stipriai skiriasi nuo lūkesčių ir nustebina gerąja prasme (kiek šis žodis apskritai tinka karui). Ne tik Rusija, bet ir Kinija, ir Vakarai (tiek Europos, tiek Šiaurės Amerikos sostinės) iš tiesų tikėjo, kad Ukraina prieš Rusiją neturi jokių šansų ir karą pralaimės per kelias dienas. Geriausiai šį sentimentą įgarsino Ukrainos ambasadoriaus Vokietijoje Andrijaus Melnyko žodžiai, jog Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris į pagalbos prašymus vos prasidėjus karui jam atsakęs, neva Ukrainos faktiškai jau nebėra. Iš esmės tą patį Europos šalių lyderių požiūrį jau po pasitraukimo iš pareigų prisiminė ir Borisas Johnsonas. Abu politikai garsėja skambiais pareiškimais ir galima rinktis, ar jais tikėti, tačiau viena akivaizdu: pirmąsias karo paras Vakarai – Europa ir JAV – ramiai sėdėjo, tradiciškai „smerkdami agresiją“ ir nesiimdami veiksmų Ukrainai išgelbėti. Kitaip nei tikėjimu, neva Ukrainos likimas aiškus iš anksto, to neįmanoma paaiškinti.
Šis pralaimėjimo pranašavimas susijęs ne tiek su Ukrainos nuvertinimu, kiek su pervertinta Rusijos galia. Vakarų ir ypač JAV lyderiai Ukrainos drastiškai nuvertinti negalėjo tiesiog todėl, kad pats Vašingtonas dalyvavo stiprinant ir rengiant Ukrainos kariuomenę. Buvęs NATO pajėgų vadas Europoje Benas Hodgesas tą nedviprasmiškai patvirtina. Pasaulį nustebino ne Ukrainos galia, o Rusijos negalia. Begalinis korupcijos mastas, neorganizuotumas, žvalgybos, sukūrusios „sutikimo su gėlėmis“ iliuzijas, fiasko, tragiškos būklės technika ir absurdiški sprendimai – Ukrainą, kad ir kaip pasiruošusią ir pasiaukojamai ginamą, nuo tragedijos išgelbėjo ir ilga virtinė Rusijos klaidų bei nusivylimų. Reikia sutikti, kad pasaulis turi dėkoti Dievui už Rusijos korupciją.
Vakarai (kaip visas pasaulis ir visais laikais) tarptautiniuose santykiuose viską matuoja sąnaudomis ir nauda, o ne vertybėmis
Tik į pirmąsias karo paras turėtų krypti žvilgsniai visų, ieškančių atskaitos taško Vakarų laikysenai karo akivaizdoje įvertinti. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur Vakarai nuo pat nepriklausomybės atkūrimo itin idealizuojami, su jais siejami gerovės ir saugumo lūkesčiai. Gerovės ir saugumo objektyviai daugiausia Vakaruose, euroatlantinėje erdvėje, tačiau karas Ukrainoje galbūt kaip niekada anksčiau aiškiai parodė, jog ir Vakarai (kaip visas pasaulis ir visais laikais) tarptautiniuose santykiuose viską matuoja sąnaudomis ir nauda, o ne vertybėmis. Kol Ukrainos kovą laikė teisinga, bet beviltiška, dėl jos nesirengė nieko aukoti. Kai pradėjo laikyti nebe beviltiška, ryžosi dėl jos patirti nuostolių sankcijų pavidalu. Viena vertus, reikia pripažinti, kad tų sankcijų Kremlius nesitikėjo. Antra vertus, jos nėra Rusijai nepakeliamai skausmingos, o ir dabar – praėjus metams po invazijos – Rusija kasdien generuoja milijardines biudžeto pajamas ir šiuo požiūriu gali sau leisti dar ilgai tęsti karą. Simboliška, jog daugybės Europos Sąjungos šalių prekybos su Rusija mastai karo metais išliko dideli ar net išaugo.
Tačiau karo eigą gali nulemti tikrai ne sankcijos, o NATO šalių pagalba ginklais. Būtent ginklų tiekimas Ukrainai tapo esmine po pirmosios nepavykusios Rusijos invazijos bangos ilgus mėnesius kartojama problema. Neįmanoma nesirūpinti, kodėl ši pagalba vis vėluoja. Visos siuntos, visi perėjimai prie „kito lygio ginkluotės“ gerokai vėluoja ir verčia galvoti apie aukas, kurių pareikalavo delsimas. Nevykdomas lendlizas JAV ar amžinas Europos šalių „futbolas“, kuri gi pirmoji nusiųs naikintuvų, geriausiai liudija, kad kalbos apie kariams paruošti būtiną laiką tėra pretekstai. Delsiama ne dėl karinių, o dėl politinių priežasčių. Pagrindinė jų yra Vakarų baimė eskaluoti konfliktą iki branduolinio. Ne vienas specialistas Lietuvoje ir užsienyje pagrįstai atmeta šią grėsmę kaip sėkmingą Putino blefą. „Rusijos išerzinimas“ yra iš principo klaidinga prielaida. Rusija elgiasi nežmogiškai, bet ne fanatiškai, ji nori laimėti, o branduolinis ginklas nesiūlo įtikinamo pergalės scenarijaus. Ilgas alinamas karas tikintis, kad Vakarai pavargs pirmi, Rusijai daug perspektyvesnis.
Tačiau vėluojanti pagalba yra ir moralinis klausimas. Nors agresoriaus ir pasyvaus stebėtojo atsakomybė kare skiriasi iš esmės, kaltė dėl dešimčių tūkstančių aukų Ukrainoje krinta ir tiems, kurie galėdami laiku nesiryžo persverti galios balanso. Daugelį katalikų sukrėtė ir popiežiaus elgesys. Pareiškęs, neva dėl karo Ukrainoje kalta ne tik Rusija, bet ir NATO (ne savo pasyvumu, o būtent karo provokavimu), o vėliau pasisakęs ir prieš ginklų Ukrainai tiekimą, popiežius maksimaliai paaštrino ir aktualizavo krikščionybės ir pacifizmo klausimą. Kitaip nei modernios interpretacijos, katalikybė niekada nemokė bet kokia kaina siekti taikos. Taika turi būti tvari ir teisinga, t. y. įtvirtinanti teisingą karo baigtį. Tokios taikos moralu ir verta siekti. Krikščionybės kvietimas atsukti kitą skruostą yra taikomas asmeniniam priešui (inimicus), o ne kolektyviniam (hostis), kuriam priešintis, neleidžiant naikinti šalies ir jos žmonių, yra iš artimo meilės įsakymo kylanti pareiga. Karo metu prireikė tai priminti.
galima drąsiai teigti, kad karas turėjo bent kelias labai pozityvias pasekmes. Pirma, Suomija ir Švedija galutinai apsisprendė stoti į NATO, ir tai yra didžiulis Rusijos pralaimėjimas
Karas buvo siaubingas sukrėtimas ir Ukrainoje sukėlė kančių laviną, tačiau turėjo labai daug teigiamų pasekmių ir privertė praregėti visą Vakarų pasaulį. Šiandien galima drąsiai teigti, kad karas turėjo bent kelias labai pozityvias pasekmes. Pirma, Suomija ir Švedija galutinai apsisprendė stoti į NATO, ir tai yra didžiulis Rusijos pralaimėjimas. Antra, Rusija pasirodė esanti daug silpnesnė, nei manyta, bent kiek padrąsino Vakarus ir privertė atsiriboti Kiniją. Trečia, Vakarų šalys, daugiausia pasaulyje kalbančios apie pagarbą žmogaus orumui ir žmogaus teises, milijonų akyse pasirodė abejingos ir pragmatiškos, skaičiuojančios, ar ir kiek gyvybių gelbėti saugu ir apsimoka. Kur pasisuksi, vyksta praregėjimas.
Jo nereikėtų pervertinti. Akivaizdu, kad visose Vakarų sostinėse norima ir laukiama karo pabaigos ir sugrįžimo prie ikikarinių santykių su Rusija ir tam ruošiamasi. Nors Europa negrįžtamai pakeitė savo energetinį paveikslą ir sumažino priklausomybę, apskritai prekyba su Rusija buvo ir vėl būtų naudinga. Tad laukiama sugrįžtant prie šių santykių, o Ukraina – galima neabejoti – nuolatos spaudžiama sutikti su teritorinėmis nuolaidomis dėl greitesnės taikos. Vakarai nesuprato ir nesupranta, kad Rusiją gali sustabdyti tik priešo jėga ir jos pačios silpnumas, kad ji nemato natūralių savo ekspansijos ribų ir laimėjusi Ukrainoje (vadinasi, nesulaukusi NATO atsako) nedvejodama veržtųsi ir į Baltijos šalis. Lietuvai be galo pasisekė, kad Ukraina atsilaikė. Gyvename Ukrainos paskolintu, jos žmonių gyvybėmis apmokėtu laiku. Buvome visiškai nepasiruošę invazijai, o dabar laimėjome laiko pasiruošti. Vakarai to nesupranta.
Nors visa retorika rodo priešingai, gyvenimo skolintu laiku idėjos nesuprantame ir Lietuvoje. Biurokratiškai, ne kaip absoliuti egzistencinė būtinybė, vertinamas visuotinio šaukimo įvedimas („nepasiruošę“), diplomatiniais apsižodžiavimais žaidžiama su Vokietija dėl jos brigados, tuo pačiu metu perkant beviltiškai vėluojančią Vokietijos ginkluotę. Karybos požiūriu Vokietija panaši į Rusiją: įvaizdis pranoksta ir lyg kiautas slepia baisią realybę. Būtina mažinti šią priklausomybę, ginkluotę pirkti kitur, siekti anglosaksų pajėgų dislokavimo Lietuvoje ir rūpintis savais pajėgumais. Lietuvai būtinas milžiniškas rezervas, mobilizacijos planai, kuo įvairesnė nacionalinė ar regioninė karo pramonė, civilinės saugos infrastruktūra. Bet svarbiausia, Lietuva privalo save suvokti ir elgtis kaip suverenus subjektas: turėti išlikimo tikslus, savo politiką ir ruoštis gintis pati, taip pat daryti viską, kad būtų galima sulaukti pagalbos.
Visa tai geriausiai Europoje suprato Lenkija. Šiandien Lenkija vienintelė iš Europos valstybių žodžiais ir darbais rodo suprantanti, kad karas gali ateiti prie jos sienų. Ji tam ruošiasi. Gynybai skiriama bendrojo vidaus produkto dalis, ginkluotės pirkimų mastas, visos pastangos JAV karių nuolatiniam buvimui šalyje užtikrinti – tokios savivokos ženklai. Vakarų neryžtingumo akivaizdoje Lenkija apskritai kyla kaip naujas galios centras, Ukrainos pergalės atveju galintis sukurti galios balansą Europoje pakeisiantį bloką. Panašu, kad Varšuva geriausiai išmoko karo pamokas.
Galiausiai karas labai paveikė nacionalizmo vaidmenį Europoje. Ukrainos kova reabilitavo nacionalizmą, parodydama Europai, ką žmogus ir tauta gali padaryti iš meilės savo žemei. Per 90 procentų Ukrainos gyventojų yra įsitikinę, kad verčiau ilgesnis karas, bet jokių teritorinių nuolaidų. Ukrainos sienos neliečiamos ir dėl to galima numirti. Ir 2014 metais, ir 2022-aisiais didvyriškiausius kovos pavyzdžius parodė atviriausi nacionalistai – „Azov“ bataliono kariai. Prasidėjus karui Donbase būtent jie išlaisvino Mariupolį, prasidėjus Rusijos invazijai būtent jie laikė apgultą ir sunaikintą Mariupolį mėnesiais ilgiau, nei buvo galima įsivaizduoti. Stebėtojų Europoje suvokimas keičiasi: 2014 metais šie kariai daug kam buvo „naciai“, 2022 metais – jau didvyriai. Nacionalizmas suteikia gyvybinių jėgų, reikalingų ginti savo gyvenimo būdą ir egzistencinę erdvę, konkrečiai – ryžtą prireikus už savo šalį numirti. Tai ne abstraktus ryžtas, ne šiaip valingo žmogaus bruožas, leidžiantis siekti tikslų. Eiti mirti už savo šalį gali tada, kai ji tau pati gyvastis. Išlikti norinti valstybė privalo visapusiškai ugdyti tokį savo piliečių jausmą. Nebent išlikti nenori.
„Nacių“ korta populiari Europoje ir Lietuvoje, bet labiausiai ja bandoma lošti Rusijoje.
„Nacių“ korta populiari Europoje ir Lietuvoje, bet labiausiai ja bandoma lošti Rusijoje. Invazijos pretekstu tapo tariama „nacių“ valdžia Ukrainoje, invazijos tikslu – Ukrainos „denacifikacija“. Tik gilesnė analizė leidžia suprasti, kad „denacifikacija“ Rusijoje reiškia tautinės tapatybės ir valstybės siekio atsisakymą. „Denacifikuoti“ ukrainiečius – tai priversti juos atsisakyti ukrainiečių kalbos ir „banderiškos“ istorinės atminties, nebenorėti patiems savarankiškai ir pasirinktu keliu kurti savo valstybės. Tą supratus sunku nepastebėti, kad denacifikacija kaip kova prieš baltinį nacionalizmą ir „banderišką“ istorinę atmintį vyksta ir Lietuvoje. Priemonės kitos, tikslai tie patys. Ukrainoje „denacifikacija“ sukėlė priešingą efektą – šalyje drastiškai išpopuliarėjo tiek ukrainiečių kalba, tiek Stepanas Bandera. Lietuvoje per metus dar ne visi suprato, kad „nacių“ korta yra niekinė.
Karas visada yra tragedija. Tačiau tai metas, kai būtina mąstyti, kas laukia po karo. Karas visada yra kova dėl konkrečios ateities ir naujos realybės: ankstesniais amžiais – dėl žemės ir interesų, o mūsų laikais – ir dėl ideologinių vizijų. Po karo nebebūna kaip buvę. Ypač po tokio globalios reikšmės karo, koks vyksta Ukrainoje. Kad ir kokia bus pabaiga, po šio karo daug kas keisis. Ne tik narystės sąjungose, dominuojančios idėjos ir gynybos biudžetai. Gali keistis net linijos žemėlapiuose ir ne visos valstybės išlikti nesuirusios. Ateitis visada nežinoma, bet jai reikia rengtis ir žinoti, ko iš jos norime. Ko nori Lietuva, kurioje lietuvių tauta galėtų gyventi per amžius.
