Vytautas Sinica. Vaitkaus vieta su Paleckiu

„Žinių radijas“ rengia laidas su visais kandidatais į prezidentus, parengė ir su prof. Eduardu Vaitkum. Politologinio smalsumo vedinas pažiūrėjau visą laidą. Grįžęs iš alternatyvios visatos, dalinuosi, ką sužinojau: 

– Lietuvai derėtų išstoti iš NATO ir būti neutralia šalimi („tai vienintelis šansas būti saugiam“);

– NATO yra agresyvus aljansas;

– NATO plėtra kalta dėl Rusijos agresijos Ukrainoje;

– JAV atstovai prieš Rusijos invaziją Ukrainoje sutarė su Kremlium dėl to, kaip ir kiek bus kovojamas „proxy“ karas Ukrainoje;

– NATO bazių buvimas Lietuvoje yra okupacinės kariuomenės Lietuvoje buvimas, taigi antikonstitucinis;

– Ukrainos teritorijos prarastos dėl Ukrainos valdžios pasirinktos konfrontacijos politikos, nes Ukraina sąmoningai atsisakė neutralumo;

– Ukrainos įtraukimas į NATO bloką yra/būtų karo paskelbimas Rusijai;

– „Lietuvoje neįmanoma pasiekti taikos, jeigu mūsų kaimynai nesijaučia saugūs dėl mūsų“.

Paskutinis teiginys vainikuoja viso pokalbio leitmotyvą – NATO ir atskiros jos narės provokuoja Rusiją, kuri pati savaime nėra agresorius. Čia jau pats apibendrinu Vaitkų. NATO kalta dėl karo Ukrainoje, NATO (ir Lietuva pati, dėl savo retorikos ir – duok Dieve – ginklavimosi) būtų kalta dėl karo Lietuvoje, jei toks nutiktų. Neišgirdau, kad Rusija būtų dėl ko nors kalta. Rusija yra auka.

Labai svarbu viena skirtis. Yra žmonių, kurie supranta, kad Rusija yra vienintelis šio karo kaltininkas, tačiau taikos siekį kelia aukščiau teisingumo ir palaikytų taikos derybas paaukojant okupuotas teritorijas, kad tik nebežūtų žmonės. Visos tarptautinių santykių ir geopolitikos žinios aiškiausiai rodo, kad tokia pozicija naivi, nes Rusija visas nuolaidas supranta tik kaip bailumą, silpnumą ir paskatas tęsti agresiją. Tačiau tokia pozicija iš esmės skiriasi nuo Vaitkaus pozicijos.

Vaitkus yra visiškas Rusijos ambasadorius Lietuvoje, skleidžiantis čia Kremliaus propagandinę pasaulio tvarkos versiją, kurioje viskas atvirkščiai nei tikrovėje. Viešosios erdvės leftistams nepatiks, bet esminis Vaitkaus geopolitinio mąstymo bruožas – imperinė perspektyva. Ji priešinga nacionalistinei perspektyvai, iš kurios žvelgiant tiesiog privaloma mąstyti, jeigu norime ginti šalių nepriklausomybę. Viskas daugiau nei paprasta. Nacionalistinė perspektyva sako: visos tautos turi teisę į savo valstybę ir suverenų savęs valdymą. Tai apima teisę rinktis užsienio politiką, partnerius, priešus ir neutralumus. Atitinkamai jokia valstybė, nepriklausomai nuo galios, neturi „teisės“ į įtakos ar buferines zonas, jokios teritorijos, kaimynai ir panašiai nėra „jos“, nes kiekviena valstybė yra savo tautos valios išraiška ir pati renkasi su kuo būti. Galios santykiai sukuria įtakos zonas faktiškai, bet ne normatyviai, t. y. pasaulio mąstymas tautomis nepripažįsta galybių teisės „vairuoti“ savo mažesnius kaimynus.

Vaitkus vadovaujasi imperiniu mąstymu. Iš to natūraliai kyla eilė prieštaravimų, nes visuomenei nepasakysi, kad kvieti grįžti į Rusijos glėbį, bet pati logika link to neišvengiamai veda. Kadangi vadovaujasi imperiniu mąstymu, Vaitkus dovanoja Rusijai teisę į įtakos zonas. Rusijos įtakos zonoje (kur įžengti NATO neva reiškia agresiją prieš Rusiją) juk ne tik Ukraina, bet ir Lietuva. Vadinasi Lietuva gali būti pagrįstai puolama ir okupuojama vien dėl to, kad priklauso NATO. To Vaitkus, žinoma, nepasako. Vietoje to jis sako: „norint būti saugiam, reikia nesikišti į kitų šalių vidaus reikalus“. Bet taiko tą tik Lietuvai, ne Rusijai. Nes mažosios šalys turi nesikišti, imperijos gali kištis kur nori. Rusijai ir jos norui spręsti, kur ir su kuo eina, pavyzdžiui, Ukraina, šitas principas jau negalioja. Nes Rusija stipri, didelė, Rusija imperija, jai priklauso įtakos zonos. Iš esmės Vaitkus kviečia dviem seniai žinomiems politikos principams – nuolaidžiavimui ir neutralitetui. Nuolaidžiavimas agresoriams yra vienas labiausiai diskredituotų tarptautinės politikos principų, naujausiųjų laikų istorijoje faktiškai neįmanoma rasti jokių sėkmingo šios politikos taikymo pavyzdžių. Nuolaidžiavimo tikslas būna išvengti tolesnės agresijos, tačiau to niekada nebūna, nes agresorius nuolaidžiavimą priima kaip silpnumą. Neutralitetas nėra diskredituotas visuotinai, kitomis aplinkybėmis jis gali pasiteisinti. Tačiau ne Lietuvos atveju, ne mūsų geografinėmis sąlygomis. Tarpukariu jau atsikandome neutraliteto – pasekmės buvo pusė amžiaus okupacijos.

Taigi Vaitkaus mąstymo pagrindas yra imperializmas. Imperializmas yra vėžys, sukeliantis karus, pražudantis tautas, griaunantis žmonių gyvenimus. Imperializmas kelia vienas tautas aukščiau kitų, brėžia jų hierarchijas. Imperializmas grindžia Rusijos ambicijas, suteikia joms įsivaizduojamo teisumo aurą. Nacionalizmas, ne kas nors kita, yra imperializmo priešingybė ir atsakas. Nacionalizmas yra laisvų tautų – tokių kaip lietuviai – teisė egzistuoti. Eduardas Vaitkus yra Rusijos imperializmo šauklys Lietuvoje. Jis metų metus viešoje erdvėje skleidžia Rusijos imperinę propagandą, teisindamas jos revanšizmą, agresiją, okupacijas ir nusikaltimus.

Dar daugiau, ilgus metus vadovaudamas „Lietuvos gyventojų pasipriešinimo okupacijai centrui“ (tikras pavadinimas, neklauskit, kieno ta okupacija) jis ilgai viešai kartojo ir Kremliaus istorijos pasaką, kur lietuviai – nacių kolaborantų ir žydšaudžių tauta, Birželio sukilimas – pronacinis veiksmas, o už Lietuvą žuvę rezistentai – nusikaltėliai. Tiesa, tuo požiūriu Vaitkus nėra išskirtinas, nes tą pačią melo mašiną suka ir visa šeštoji kolona. Nežinantiems, šeštoji kolona yra ne atvirai antivalstybiniai (prokremliški), o tarsi ir provalstybiški ir provakarietiškais apsimetantys, bet Kremliaus istorijos versiją subtiliau kartojantys žmonės.

Viską sudėjus reikia sujungti taškus. Pirma, Lietuva dalyvauja kare su Rusija ir pats Vaitkus tą aiškiai įvardija, kad ir „Žinių radijo“ laidoje. Antra, Vaitkus sistemingai skleidžia ne kokią dviprasmišką, o vienareikšmiškai Kremliaus, taigi priešiškos kariaujančios valstybės karo propagandą, atkartoja visus pagrindinius Kremliaus teiginius apie karo priežastis, kaltę ir t. t. Trečia, karo metu skleisti priešiškos valstybės karo propagandą yra už demokratinės tolerancijos ribų. Neįsivaizduoju, kuo Vaitkaus veikla skiriasi nuo Paleckio veiklos. Gal tiesiog VSD dėmesio stygiumi? Reikėtų skirti. Mano subjektyviu vertinimu, Vaitkaus vieta greta Paleckio.

Pabaigai prašosi pastaba, kurios reikalauja sąžiningumas ir nuoseklumas. Vaitkus viešai skundėsi, kad Swedbankas kuria dirbtinas kliūtis, neleidžia atsidaryti rinkiminės sąskaitos, neleidžia laisvai ja disponuoti. Jeigu tai tiesa, tai yra pasibaisėtina ir daro gėdą Lietuvai. Kad ir koks yra kandidatas, negali būti neaiškiais formaliais pretekstais kuriamų finansinių kliūčių. Nedrįstant tiesiai atvirai pasakyti, kad fiksuota ir baudžiama kandidato antivalstybinė veikla, tik kuriamas įtikinamas pagrindas skųstis nelygiomis sąlygomis ir dviveidišku sistemos elgesiu. Kai nėra aiškios ribojimų priežasties, jie tampa bet kam pritaikomu neskaidriu ir valstybei gėdą darančiu represiniu mechanizmu. Tuo tarpu įvardijus Vaitkaus vertinimą griežtai ir aiškiai – antivalstybinė veikla – būtų pasielgta paradoksaliai daug demokratiškiau ir teisingiau. Bet Lietuvos institucijoms tai nebūdinga.