Vytautas Sinica: Vasario 16-osios deglų žygis kviečia didžiuotis valstybe

Kviečiame skaityti interviu su sambūrio „Pro Patria“ pirmininku Vytautu Sinica apie artėjantį ir jau tradiciniu tapusį Vasario 16-osios deglų žygį. Iki susitikimo vasario 16-ąją!

respublika.lt

– Kelis metus organizuojant Vasario 16-osios eitynes susiduriama su problemomis dėl savivaldybės išduodamų leidimų joms. Kokia situacija šaiais metais?

– Prašymas leidimui įteiktas, svarstymas įvyko ir leidimas duotas. Problemų dėl leidimo nekilo nei pernai, nei šiemet, nors šiemet jo paprašėme tikrai vėlai. Visi matė, kad Vasario 16-osios deglų žygis yra telkiantis patriotinis renginys, kviečiantis didžiuotis mūsų valstybe ir jos laisvės kova, o ne skleidžiantis kokią nors neapykantą. Ilgus metus pavyzdžiai žiūrėjome į tautines šventes išties švęsti mokančius ir – dar svarbiau – drįstančius latvius ir estus, įspūdingas jų nepriklausomybės dienos eitynes. Manau, kad pernai pavydėti nebereikėjo.

Tiesa, Vilniaus merui tas pasididžiavimas rezistencija nėra būdingas, nes jis inicijuoja įvairių rezistentų viešojo atminimo naikinimo akcijas. Laimei, būtent šias eitynes organizuojančio „Pro Patria“ jaunimo iniciatyva Jono Noreikos atminimo lenta garbingai grįžo į savo teisėtą vietą nepaisant R. Šimašiaus savivalės. Tuo tarpu pirmojo savanorio Kazio Škirpos gatvės pavadinimas vis dar panaikintas, dėl šio sprendimo vyksta teismo procesas. Smerkiame K. Škirpos atminimo trynimą, jam metamus absurdiškus kaltinimus ir nenutylėsime to eitynėse. Tačiau, reikia pripažinti, bent patriotiškų renginių Vilniaus meras nedraudžia.

– Pernai pirmą kartą eitynes organizavo patriotinis jaunimas. Ar renginys buvo kitoks nei iki tol?

– Bent mes manome, kad renginys jį organizuojant „Pro Patria“ ir „Krypties“ jaunimui tapo išties kitoks. Apskritai Vasario 16-osios eitynės tradiciškai vykdavo Kaune. Prieš du metus jaunimas ėmėsi iniciatyvos ir perkėlė renginį į Vilnių, pavertė jį vakariniu deglų žygiu. Ypač daug prisidėjo kaunietis Jurgis Kudlinskas. Užpernai tai buvo palyginti mažas, bet jau kitokios atmosferos renginys. Pernai jis tapo tikrai masiniu, sutraukęs tūkstantinę dalyvių minią, kas žavingai įamžinta nuotraukose. Praeiviai gatvėse stovėjo ir stebėjosi ne tik dalyvių gausa, bet ir pozityvia renginio atmosfera. Pajutome, kad mokame švęsti ir didžiuotis, kad niekam nereikia dėl to gąsdintis. Nesu tikras, ar anksčiau pavykdavo tą pasiekti, bet neabejotinai sieksime šią dvasią išsaugoti ir šiemet.

Atrodo svarbu pabrėžti, kad tai patriotinio jaunimo – ne politikų, ne partijų, ne partinio jaunimo organizacijų ar kokių kitų grupių – organizuojama šventė, kurioje kviečiama dalyvauti visa tauta, visi, kuriems brangūs tie patys nepriklausomybės idealai, laisvės kovos ir jų istorinė atmintis. Visi kviečiami kaip Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kokiai organizacijai priklausote.

Visur Europoje ardomo nacionalinio tapatumo laikais iškyla priešinga reakcija, ginanti tautinį identitetą, kviečianti didžiuotis tuo, kas esame. Mes taip pat norime priminti tautinės tapatybės ir valstybingumo svarbą. Ypač jauniems žmonėms.

– Kokią žinutę šiemet eitynės transliuos visuomenei?

– Vasario 16-oji yra visų pirma šventė, modernios tautinės valstybės gimimas. Tai, ko gero, svarbiausia data Lietuvos istorijoje. Neseniai Marius Ivaškevičius pareiškė, kad Lietuva turėtų atsisakyti Vasario 16-osios šventės, esą gana ir Kovo 11-osios. Tai absurdiškas istorijos perrašymas. Kovo 11-ąją ne kūrėme naują valstybę ir ne atkūrinėjome Žečpostpolitą (kaip gal kam nors norėtųsi), o atkūrėme Vasario 16-ąją sukurtą valstybę. Tarptautinės teisės požiūriu tai pagrindinis argumentas, leidęs atkurti nepriklausomybę. 1918 metais sukurta valstybė buvo ir išlieka pavyzdys, iš kurio turime ko mokytis ir į kurį yra priežasčių lygiuotis įvairiose srityse.

Taigi švenčiame Basanavičiaus projekto – modernios tautinės Lietuvos valstybės – gimimą ir, galima sakyti, triumfą – esame ta pati valstybė ir po daugiau nei šimto metų. Simboliškai pradedame deglų eiseną prie Jono Basanavičiaus paminklo ir Filharmonijos, kur kadaise rinkosi Didysis Vilniaus Seimas. Kartu norime priminti ir kitą Vasario 16-ąją – 1949 metų partizanų deklaraciją, skelbusią atkuriamą Lietuvos valstybingumą. Trečia, kiekvienam, kuris nenusuka žvilgsnio nuo valstybės problemų, akivaizdu, jog šiandien nacionalinė valdžia abejinga, o Vilniaus valdžia atvirai priešiška rezistentų atminimui. Norime išreikšti pagarbą nepelnytai juodinamiems Birželio sukilimo dalyviams, ypač K. Škirpai ir pasakyti, kad netoleruosime melagingos sovietinės istorijos atgimimo Lietuvoje.

– Šiemet į eitynių maršrutą įtraukta ir Tripsalvės (buvusi Kazio Škirpos) alėja? Kaip kilo ši mintis ir ką tuo norėsite pasakyti?

Atkreipti dėmesį į Kazio Škirpos alėją įpareigojo gėdingas Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti šį teisėtą ir garbingą pavadinimą, prisidengiant tariamu iškilaus rezistento vaidmeniu vykstant Holokaustui Lietuvoje. K. Škirpa nėra kaltas dėl jokių nusikaltimų, o trinti žmogaus atminimą dėl kai kurių jam bandomų priskirti neįrodytos autorystės pasisakymų, yra tiesiog nusikaltimas istoriniam teisingumui. Todėl mes sakėme ir sakome, kad Lietuva, gerbdama savo savanorius, partizanus, antisovietinius rezistentus, Sausio 13-osios gynėjus, privalo lygiai gerbti ir 1941-ųjų Birželio sukilimo dalyvius, o juo labiau jo pagrindinį architektą.

Šis sukilimas nuplovė 1940 metų nepasipriešinimo okupacijai gėdą, parodė, kad niekada nesutikome būti SSRS dalimi, parodė valią būti laisva tauta ir turėti savo valstybę. Tas parodymas – nors galiausiai nevirtęs pergale – kainavo tūkstančius gyvybių. Šiandien visų šių žmonių atminimas trypiamas ir dažniausiai tai daroma per sukilimą simbolizuojančius K. Škirpos ir J. Noreikos, kiek anksčiau – J. Brazaičio – asmenis.

Turime padaryti tam galą, vieningai pasakydami, kad K. Škirpa yra Lietuvos didvyris, o dabartinė Lietuva atsimena – iš tiesų, o ne viešųjų ryšių lozungais – kodėl šiandien esame laisvi. Tokie esame žmonių kaip K. Škirpa, J. Noreika, J. Brazaitis ir kiti šiandien niekinami rezistentai dėka. Ponai ivaškevičiai gali kalbėti ką nori, bet vasario 16-ąją lietuviai švenčia ir nepamiršta atiduoti pagarbos ją kūrusiems ir gynusiems.