Vakar Vilniaus meras pristatė Vilnius gynybos planą. Tai, ką iš jo gavome viešumoje, teko pakomentuoti TV3 žiniose. Kelios esminės mintys:
– Plano pristatyme išvardinti dalykai yra gerai, bet du esminiai civilinės saugos klausimai yra evakuacija ir pasislėpimas negalintiems evakuotis. Pirmuoju klausimu pristatyti planai (tiksliau, kad jie yra), tačiau jau bent metus savivaldybės miesto plėtros komitete svarstomi klausimai dėl esamo gatvių tinklo netikimo evakuacijai. Vadinamieji butelio kakliukai (užprogramuotų spūsčių vietos) ties Gariūnais ir Trakų kryptimi nepasiduos jokiam evakuacijos planui, jeigu nebus skubiai pakeisti. Iš to, kas viešai pristatyta, nieko skubaus ir su „atskira biudžeto eilute“ šiais klausimais nenumatyta.
– Antrasis esminės svarbos dalykas – gyventojų galimybė pasislėpti atakos atveju. Pats meras sako, kad Vilnius Lietuvoje yra taikinys Nr. 1, žinome, kad esame per artilerijos šūvių atstumą nuo Baltarusijos, o oro gynybos nėra. Slėptuvių klausimu sužaistas gana ciniškas žaidimas. Pirmuosius bent pusantrų metų po invazijos Ukrainoje tiek nacionalinė, tiek Vilniaus valdžia nemirksėdamos melavo, kad slėptuvių yra užtektinai. Ir kaip slėptuves rodė kolektyvinės apsaugos statinius, kurie absoliučiai nėra saugūs ir tinkami tik kaip punktai informacijai, medicinos pagalbai ar būtinoms atsargoms suteikti. Tai pastatų rūsiai, mokyklos, sandėliai, etc. Vilnius šiemet liūto dalį savo juokingo civilinės saugos biudžeto skiria šių pastatų žymėjimo ženklams parengti ir iškabinti. Tačiau juose niekas nepasislėps, o jeigu pasislėps, tai taps masinėmis kapavietėmis.
– Kame tas ciniškumas? Šiemet pirmąkart pripažinta (pagarba A. Naviui), kad slėptuvių nėra ir nebus, nes civiliams jų ir nenumatyta ir nereikia. Kritikai neva neskiria, slėptuvės yra tik vadovybei, sprendimų priėmėjams, o paprastiems žmogeliams užteks ir priedangų (slėptuvė atlaiko tiesioginį smūgį, priedanga – tik netiesioginį). Plačiai ir paprastai apie šių priemonių skirtumus ir tinkamumą pasakoja Šarūnas Jasiukevičius vienoje „Neredaguota“ kanalo laidoje. Tai štai dabar Vilniaus meras giriasi, kad pusei vilniečių bus priedangos, o slėptuvių nebus ir nereikia niekam, tik vadovybei. Už ankstesnį sistemingą melą, kad slėptuvių yra ir užteks, niekas neatsiprašė ir nepaneigė, tiesiog apsimeta, kad nebuvo. Yra besišaipančių, kad slėptuvių ir neįmanoma įrengti. Visiems – tikrai ne. Bet ir ne niekam. Pasižiūrėkime kaip į pavyzdį į Šiaurės šalis, kur slėptuvės įrengtos didelei gyventojų daliai.
– Tokie gynybos planai, kaip pristatytas vakar, yra reikalingi ir gerai, kad jis atsirado. Savivaldybė bent metus kartojo, kad civilinė sauga iš esmės yra ministerijų reikalas ir kai ministerija nedaro, tai ir savivalda negali. Tiek šitas kontekstas, tiek pristatytas turinys verčia klausti, ar nėra taip, kad čia tiesiog pagaliau atsiradus iš tiesų veikiančiam Krašto apsaugos ministrui pati ministerija padarė arba išjudino šitą darbą, o savivaldybė pristatė kaip savo nuopelną. Geriausi dalykai jame (kontramobilumo priemonės) nuo karo pradžios buvo ministro akcentas. Laikas parodys.
– Pabaigai primenu, kad civilinės saugos infrastruktūra kainuoja brangiai ir savivaldybė nesiūlė tam skirti jokių lėšų, nemačiau to ir pristatyme. Metų pradžioje Vilniaus taryboje svarstant biudžetą teikiau siūlymą skirti bent 6 milijonus civilinės saugos reikmėms. Siūlymui pritarta Kontrolės komitete, bet vėliau atmesta jungtiniame komitete – kaip visada – drausmingu valdančiųjų balsavimu prieš opozicijos siūlymus, santykiu 5:4. Vilniaus valdžia siūlo planus, bet ne realiai spręsti problemas ir apmokėti tuos sprendimus.