Pavadinime sutirštinau, iškart prisipažįstu, bet stabtelkite, paskaitykit ir apmąstykit prioritetus. Sutirštinau ne todėl, kad būtų numatyta pinigų slėptuvėms, oi ne, to nėra. Sutirštinau, nes, žinoma, nesitikėjau, kad klausimas gali būti sprendžiamas opozicijos siūlomu būdu. Iš eilės.
Vilniaus taryboje prasidėjo biudžeto svarstymas komitetuose ir man šita pirma patirtis tikrai įdomi. Keliems mano siūlymams buvo pritarta komitetuose. Tai nereiškia, kad jie bus patvirtinti ir taryboje, bet šiaip nerašyta taisyklė, kad individualūs tarybos narių siūlymai nepraeina, o komitetų siūlymai praeina. Pasižiūrėsime, ar tai galioja ir kai siūlo Nacionalinis susivienijimas.
Priklausau miesto plėtros ir kontrolės komitetams. Pradėkime nuo kontrolės. Vadovaudamasis mūsų programa, rinkiminiais pažadais ir principine nuostata, kad rinka gerai, bet kvazirinka, kai valstybė šeria rinką, yra pati neefektyviausia ir nesąžiningiausia mutacija, pasiūliau per pusę sumažinti biudžete numatytas lėšas savivaldybės mokamoms kompensacijoms už vaikų leidimą į privatų darželį. Tam numatyta išleisti beveik 10 milijonų. Siūlymas – išleisti penkis. Komitetas nesiėmė spręsti, kokiais kriterijais nuimti tuos pinigus, bet man atrodo labai paprasta: išmokas galima kol kas (kol trūksta darželių) palikti tiems, kas gauna mažesnes pajamas ir nutraukti gaunantiems didesnes pajamas. Kur mažesnių-didesnių pajamų riba apsprendžia biudžetas – išmokas toliau gautų iki tokių pajamų, iki kurių užtektų tų liekančių penkių milijonų. Ne dėl lygiavos, bet todėl kad esant mažoms pajamoms ta priemoka reikšminga ir sprendžia problemą (nors nepageidautinu būdu), o esant didelėms pajamoms ta priemoka nereikšminga ir nieko nesprendžia, nors savaime suprantama, kad visiems malonu gauti daugiau, ne mažiau, ir visi tuos savivaldybės skirtus pinigus kažkam su džiaugsmu išleidžia.
SUSITAUPYTŲ 5 milijonai eurų.
Taip pat pasiūliau atsisakyti vicemerės Donaldos Meiželytės idėjos užpirkti Vilniaus mokykloms lauko kupolų – tokių alternatyvių mokymosi erdvių, kurios gal smagios kelis mėnesius per metus ir gal turėjo prasmę užtikrinant distancijas per pandemiją, bet yra geriausiu atveju užgaida ir prabanga miestui. SUSITAUPYTŲ 600 tūkstančių eurų.
Kur dėti visus tuos pinigus? Čia įdomiausia dalis. Reikėtų siūlyti valstybinių darželių statyboms ir tas absoliučiai būtina, bet šiemet tam pinigų dar nereikia – tiesiog jokie projektai nėra priėję etapo, kuriame jiems trūktų finansavimo. Kad pradėtų daugiau darželių statybų savivaldybei čia ir dabar reikia spręsti teisinius žemėtvarkos klausimus, o ne daugiau pinigų. Tad principo, kad pinigai turi judėti valstybinių darželių statyboms jokiu būdu neatsisakome, bet situacija dabar to neleidžia.
O ko situacija reikalauja? Du metus visur šnekame apie viešąjį saugumą, kaip reikia ruoštis gintis ir parengti Lietuvą galimai agresijai. Nepasakyčiau, kad darome. Vilniaus administracija pagrįstai rodo pirštu į nacionalinę valdžią, kad iniciatyvos turėtų būti Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijų rankose. Administracija teisi, taip turėtų būti. Bet jeigu nėra ir procesai nevyksta, ir lėšos neskiriamos, tai karo atveju nebus svarbu, kas nepadarė ir kas kaltas. Bus nepadaryta. Todėl geriau imtis ir daryti, nors vyriausybė ir miega antrus metus.
Pasiūlėme sutaupytas lėšas skirti civilinės saugos reikmėms. Dabar lėšos tam iš esmės neauga, o projektai nejuda. Miesto plėtros komitete konstatavome, kad būtina pradėti projektuoti evakuacinius kelius (t. y. pritaikyti faktiškai evakuacijos kryptimis vedančias arterijas). Kontrolės komitete kalbėjome apie slėptuvių iki šiol nebuvimą. Atsargos karininkai kalba apie būtinybę atlikti bent tokius dalykus kaip evakuacijos pratybos. Ne, ne visam miestui, bent vadovybei arba mieste esantiems kariams ir šauliams. Tai kainuoja ir to nėra daroma.
Mes su partijoje ir šalia jos esančiais civilinės saugos ir karybos specialistais tikrai žinotume, ką tiksliau patarti daryti šioje srityje, bet atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus valdžia tuos sprendimus turi priimti derindama su nacionaline valdžia ir reikalinga veiksmų laisvė, ją ir palikome – konkrečias saugos priemones miestas spręstų atskirai. Bet jau turėdamas tam biudžetą. Na, toks buvo pasiūlymas.
Vakar Kontrolės komitete jam pritarta. Šiandien Ekonomikos ir finansų komitete jau nepritarta. Sprendimas priimtas vieno balso persvara – lėmė komiteto pirmininko (ir kartu Kultūros viceministro) Vyginto Gasparavičiaus balsas. Kaip ir beveik visi komiteto sprendimai.
Miesto plėtros komitete taip pat po ilgokos diskusijos priimta mano nuo Nacionalinio susivienijimo teikta pataisa, jog ramaus eismo gatvių darbų finansavimas bus patvirtinamas tik po pristatymo gyventojams. Tai gerokai „išplauta“ formuluotė, bet dėl eilės priežasčių įrašyti, kad tik „suderinus su gyventojais“ nebuvo įmanoma. Bet kuriuo atveju čia tikslas aiškus – siekti ir spausti, kad pagrįstas diskusijas ir neretai pasipiktinimą tarp gyventojų keliantis Vilniaus gatvių standarto taikymas ir su juo einantis gatvių siaurinimas būtų taikomas ten, kur turi vietos gyventojų pritarimą. Net administracija (kur ten, net naujoji miesto architektė) pripažįsta, kad projektų derinimai su gyventojais iki šiol buvo pernelyg formalūs, žmonės jautėsi išklausantys tik tam, kad būtų padėta varnelė ir tai problema. Šituo balsavimu išreikšta valia stebėti, sekti, reikalauti, kad taip nebebūtų. Stebėsim, seksim, reikalausim, kad taip ir būtų, pasižiūrėsime, kas išeis.
Ne mano iniciatyva, bet ir man svarbu, jog Miesto plėtros komitete rastas sprendimas skirti lėšų Gilužio gatvės Pilaitėje asfaltavimui. Pasiūlyta tai įtraukti į žvyrkelių asfaltavimo programą. Šios gatvės problema jau labai daug metų net viešumoje bado akis ir nors ten yra teisinių problemų (sklypai patenka į gatvės plotą), savivaldybė tikrai gali ir turi imtis proaktyvaus vaidmens tam išspręsti. Gyventojai tikrai intensyviai ir pagrįstai prašė ir buvo išgirsti. Bent komitete, bendru sutarimu, ir Laisvės partijos ir Nacionalinio susivienijimo atstovai galėjo sutarti tokiu klausimu.
Tai spėkit, kuo baigėsi? Žinoma, atmetė Ekonomikos ir finansų komitetas, pirmininkas Vygintas Gasparavičius.
Taip va ir gyvenam savivaldybėje. Komitetuose kai kuriais klausimais ideologinės ir valdantieji-opozicija linijos peržengiamos, dėl dalykų kartais sutariama, argumentai girdimi. Bet galiausiai viskas atsimuša į valdančiųjų rankų sukilnojimą. Neklauskit, ar stebiuosi, aišku, nesistebiu. Bet informuoju ir atsiskaitau.
Ataskaitinė-politinė reklama.
Nuotrauka mano.
