Vidmantas MISEVIČIUS
Abejonės, kad pasinaudojant nepaprastąja padėtimi Lietuvoje siekiama sunaikinti oponentus, sklaidosi. Iš pradžių buvo užsimota prieš valdžios sprendimus ir retoriką kritikuojančius leidinius. Dabar atėjo kitų eilė. Politologas Vytautas Sinica atskleidė pajutęs cenzūros galią.
nuotr. 1 nuotr.
Politologas Vytautas Sinica, vienas iš „Pro Patria“ autorių, sako, kad šiandien klesti skundikų gaminimo fabrikai. Stasio Žumbio nuotr.
– Sistema „Patreon” iš kūrėjų platformos pašalino „Pro Patria” paskyrą. Kodėl?
– „Pro Patria” nuo pat veiklos pradžios labiausiai kliūva dviem grupėms. Radikalių ir atvirų kairiųjų, ypač naujosios kairės, bandymai susidoroti kyla iš principinio priešiškumo – mūsų idėjos kardinaliai priešingos jų idėjoms. Vis labiau liberalėjančių vadinamųjų konservatorių gerbėjams jau seniai esame rakštis dėl praktinių priežasčių – mūsų buvimas ir veikla akivaizdžiai rodo, kad jie – jokie konservatoriai.
Vieni nekenčia iš principo, kiti iš išskaičiavimo. Tačiau sutariama dėl bendro noro užčiaupti „Pro Patria”. Įvairūs vieši asmenys nesikuklindami, nors ir nepateikdami nė menkiausių argumentų, rašo, kad esame „naciai” ir turėtume būti uždrausti. Ši tikroji neapykanta yra stebinančio masto.
Kodėl tai įvyko būtent dabar? Gal šįkart buvo sėkmingiau mobilizuotasi skųsti? Neatmetu galimybės, kad buvo skundų ir iš Kremlių palaikančios visuomenės dalies. Jos atstovai irgi aršiai reaguoja į mūsų veiklą ir visus Kremliaus agresiją smerkiančius pasisakymus mėgina vaizduoti kaip tariamo sistemiškumo, „landsbergizmo”, įrodymą, kad ir ką tai reikštų jų vaizduotėje. Palaikyti Ukrainą ir kalbėti apie Rusijos nusikaltimus šiandien nėra jokia partinė linija – tai sąžinės ir sveiko proto reikalavimas.
– Kokie žodžiai ar frazės galėjo iššaukti tokią reakciją?
– Buvo pasakyta tik tiek, kad rasta „neapykantos kalba”. Galime spėti, kad „Pro Patria” laidos užkliuvo dėl kritiškų pasisakymų apie kurios nors mažumos reikalavimus.
Juk kas yra „neapykantos kalba”? Tai pasisakymai, kaip nors žeidžiantys žmones ne kaip konkrečius asmenis, o dėl jų priklausomybės kokiai nors mažumai. Negaliu įžeisti jūsų kaip Vidmanto ar vilniečio, negaliu įžeisti kaip vyro, nes tai – ne mažuma. Neapykantos kalba pagal įstatymus įmanoma tik prieš politizuotas mažumų grupes – seksualines, religines, rasines, etnines.
Mes tikrai niekada neįžeidinėjame žmonių ir neskatiname jokios neapykantos. Kad būtum nubaustas už „neapykantos kalbą” šiais laikais to nė nereikia. Užtenka pasisakyti ne pagal vyraujančią ideologinę liniją, išreikšti prieštaravimą vienalytei „santuokai”, „lyties keitimui”, atviroms sienoms, pasisakyti už nelegalų neįleidimą į šalį ar tiesiog pavadinti juos nelegalais.
„Hario Poterio” knygų autorė buvo apšaukta „transfobe” ir „neapykantos skleidėja tiesiog todėl, kad viešai pasakė, jog vyras nėra moteris, ir neatgailauja, o laikosi šios pozicijos.
– Ką rodo tokia vis labiau įsigalinti cenzūra?
– „Neapykantos kalba” besidangstanti cenzūros sistema stiprėja, kilpa vis labiau veržiasi. Kiekviena maža pergalė, kiekvienas sėkmingas kieno nors uždraudimas drąsina ir skatina šios sistemos kūrėjus. Lietuvos politiniame gyvenime pagrindiniai to vykdytojai yra Laisvės partija, nuolat siūlanti plėsti neapykantos kalbos taikymą ir kitus žodžio laisvę varžančius įstatymus.
Visuomenės gyvenime ši sistema remiasi skundimo fabrikais – neva už žmogaus teises kovojančiomis organizacijomis, kuriose gausu skundų dėl įvairius pasisakymus rašančių teisininkų etatų. Matydami, kad Seime pasiekti savo tikslus sunku, jie apsisprendę siekti to paties per teismus, kur vienas jiems palankus sprendimas sukuria norimą precedentą ir atveria vartus nuolatiniam baudimui.
„Patreon” atveju reikia turėti galvoje, kad tai – užsienio įmonė, veikianti įsivyravusios nušalinimo kultūros (cancel culture) kontekste. Jie įpratę blokuoti bet ką, kas tik skundžiamas.
– Kokią prognozuojate spaudos ir žodžio laisvės ateitį Lietuvoje?
– Artimiausiu metu ji tik blogės. Sena leftistų svajonė užčiaupti kitaminčius ir viešame, o vėliau ir privačiame gyvenime užčiaupti LBGT ar multikultūralizmui prieštaraujančias nuomones kelią skynėsi lėtai, bet užtikrintai. Dabar ji įgavusi palaikymą Seime bei gudriai išnaudoja karo kontekstą. Dažnai visai pagrįstas karo nusikaltimų neigėjų ir atvirų Rusijos agresijos šalininkų blokavimas ar boikotas pripratina žmones prie tokio kelio: užčiaupti kitokią nuomonę. Tas daroma ne vien įstatymais. Dažniau tam tarnauja neformalus visuomenės spaudimas: „nepirkite iš tų, nenuomokite patalpų tiems, neikite į to koncertą.”
Žmonės pradės nebendrauti, neprekiauti, neklausyti ir nesportuoti su tais, su kuo nesutaria dėl šeimos sampratos ar migrantų priėmimo. Žmonės visada būdavo atstumiami visuomenės ir rinkos dėl savo neetiškumo ar reputacijos, tačiau niekada, o tiksliau tik žiauriausiose diktatūrose, dėl politinių pažiūrų. Tai totalinio visuomenės sukiršinimo vizija ir jos link tikrai labai greitai einama.
Žiūrint siaurai, išgyvenimo strategija yra kurti savo platformas, domenus ir net serverius bei likti neatjungiamais nuo viešosios erdvės. Tą daro Vakarų šalių engiamieji. Visgi tai atsitraukinėjimo kelias. Vienintelis sveiką Vakarų civilizaciją išsaugančios visuomenės kelias yra politinė kova. Būtina siekti, kad žodžio laisvė būtų apginta, o cenzūra sustabdyta įstatymais. Kitaip vėliausiai per dešimtmetį ne tik neatpažinsime Lietuvos, bet ir pamiršime demokratiją.
