Vasario 12 dieną Seimo narys Emanuelis Zingeris paskelbė suklastotą neva „Pro Patria“ Facebooko įrašą, kuriame „Pro Patria“ reiškia palaikymą kariniam perversmui Mianmare. Nei tokio, nei apskritai jokio įrašo ta tema „Pro Patria“ nėra skelbusi, nuotrauka buvo suklastota – ar paties Zingerio, ar jam pakišta. Trečią dieną ji buvo pastebėta, demaskuota, Zingeris dar kurį laiką trynė komentarus, o galiausiai ištrynė patį įrašą.
Tai būtų labai menkos svarbos įvykis, tačiau jame Zingerio buvo parašyta, kad „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“. Po šiuo įrašu, taigi ir po šiuo sakiniu pritarimą išreiškė būrelis TS-LKD parlamentarų (Ž. Pavilionis, P. Kuzmickienė, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, A. Valinskas), Užsienio reikalų viceministras M. Adomėnas, Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, VSD atstovė ryšiams su visuomene E. Samoškaitė, buvęs VU komunikacijos fakulteto dekanas R. Laužikas ir kiti įtakingi asmenys. Taigi Zingerio įrašas sukrečia ne tik informaciniu elito neraštingumu, šaltinių netikrinimu ir pasidavimu klastotėms. Vasario 16-osios išvakarėse jis dar labiau sukrečia partinio elito pritarimu ar bent abejingumu nuostatai, jog „nacionalizmas – demokratijos priešas ir stabdis valstybių vystymuisi“.
Nacionalizmo studijose visuotinai sutariama, jog nacionalizmas yra doktrina, pagal kurią kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir joje pati save valdyti. Tai formuluojama skirtingais žodžiais, tačiau esmė visada ta pati. Net kairiausi nacionalizmo temos autoriai tą pripažįsta savo moksliniuose darbuose. Tarpukariu dar tik formuojantis terminijai dalis lietuviškos inteligentijos nacionalizmą laikė agresyvia, savo tautą kitų sąskaita aukštinančia patriotizmo forma. Šiandien tam yra ir net mokyklose mokomas šovinizmo terminas. Su agresija kitų tautų atžvilgiu nacionalizmas neturi nieko bendra.
Ypač politikuojant įprasta nacionalizmą sieti su nacizmu, o per jį su imperializmu, rasizmu ir antisemitizmu. Su visais trimis nacionalizmas ne tik neturi nieko bendra, bet ir esmingai jiems prieštarauja. Nacionalizmas remiasi prielaida, kad visos tautos yra lygios. Jos gali ir turi siekti kultūrinių ir kitokių aukštumų, konkuruoti savo pasiekimais, kas buvo daugelio tautinių sąjūdžių XIX-XX amžių sandūroje varomoji jėga, paskatino šalių suklestėjimą, visuotinį švietimą, raštingumą ir kitus laimėjimus. Čia Zingeris akivaizdžiai klysta vadindamas nacionalizmą „stabdančiu valstybių vystymąsi“.
Tačiau tautos nacionalizmui yra vienodai žmogiškos ir turi vienodą teisę egzistuoti savo etninėse žemėse. Dėl to nacionalizmas kategoriškai prieštarauja kitų tautų teritorijų užkariavimui ir yra nesuderinamas su imperializmu. XIX amžiaus imperializmas ir imperija kaip tokia apskritai rėmėsi ne nacionalizmo principu. Nacizmas, priešingai, skirsto tautas į savotišką žmogiškumo hierarchiją, kurios apačioje žydai, o viršūnėje, arijai. Šioje hierarchijoje aukštesnės tautos turi teisę užkariauti ir net naikinti žemesnes tautas. Natūralu, jog nacizmas yra visiškai suderinamas su imperializmu. Pagaliau ir antisemitizmas tad yra natūraliai suderinamas su nacizmu, bet visiškai nesuderinamas su nacionalizmu. Dažnai antisemitinėmis vadinamos tarpukariu visuotinai paplitusios nuostatos, kad žmonės turėtų skatinti ir padėti savo tautiečių, o ne kitataučių ekonominei veiklai, remiasi sveika tautų pasiekimų konkurencija, o ne kitų tautų nuvertinimu ir naikinimu. Nacionalizmas niekada nenumatė utopijos, kad tautinėje valstybėje turėtų gyventi išimtinai tik tos tautos nariai.
Panašiai nacionalizmas dažnai painiojamas ir siejamas su fašizmu. Nacionalizmas nėra ideologija, t.y. nesiūlo visa apimančio valstybės ar pasaulio tvarkymo programos, o tik valstybių egzistavimo principą. Fašizmas yra ideologija ir mėgino pateikti programą visais aktualiais politinio gyvenimo klausimais. Nacionalizmui tauta yra kalbos, kultūros ir istorijos, o fašizmui – biologinės kilmės vienijama bendruomenė. Nacionalizmui tauta ir jos kultūrinis išsiskleidimas, asmens klestėjimas tautinėje kultūroje yra tikslas savaime. Fašizmui tauta tėra priemonė valstybės galiai didinti. Pagal labai supaprastintą formulę, nacionalizme valstybė tarnauja tautai, fašizme – tauta tarnauja valstybei. Esminis jų skirtumas vėl yra požiūris į tautų santykius – nacionalizmui jos lygiavertės, o fašizmui tarp tautų vyksta nuolatinė stipresniojo teisės kova dėl galios, viešpatavimo ir išlikimo. Nacionalizmas buria bendruomenę vienybei etniškai apibrėžtos valstybės viduje. Fašizmas iš esmės buria pajėgas vienybei kovoje dėl galios be teritorinių apribojimų. Neprilygstama visų aptartų doktrinų analizė ir palyginimas pateiktas Hannah Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“.
Taigi moderni tautinė valstybė yra nacionalizmo kūrinys, be nacionalizmo ji apskritai nebūtų įmanoma. Konkrečiai Lietuvos atveju Vasario 16-oji yra nacionalizmo doktrinos triumfas. Šią dieną minime nacionalizmo pergalę prieš imperializmą. Reikalaudama nepriklausomybės lietuvių tauta rėmėsi visuotine tautų apsisprendimo teise – tarptautinės politikos pagrindu, galiojančiu ir šiandien. Tautų apsisprendimo teisė savo ruožtu remiasi logika, jog kiekviena tauta tik pati gali geriausiai nusistatyti jos charakterį, papročius, elgesio normas atitinkančius įstatymus ir būtent todėl turi valdyti pati save. Tai skirtingais žodžiais įtvirtinta beveik visose XX amžiaus Konstitucijose. Kovo 11-ąją Lietuva atkūrė nepriklausomybę remdamasi tuo pačiu nacionalistiniu principu, jog lietuvių tauta nori ir turi teisę turėti savo valstybę.
Visą tai suprantant ir grįžtant prie Zingerio įrašo, kyla klausimas, koks požiūris į nepriklausomą nacionalinę Lietuvos valstybę yra būdingas ją valdantiems žmonėms. Toli gražu ne vien iš Zingerio įrašo, o iš vienas kitą vejančių skirtingų politikų pasisakymų akivaizdu, kad nacionalinė valstybė jiems yra atgyvena, kurią reikia peržengti vietoje to kuriant dar nežinomus pakaitalus. Tikimasi, kad tuos pakaitalus anksčiau ar vėliau sugromuluos ir pasiūlys ES. Nėra ir turbūt nebus tyrimo, kuris atskleistų visų valdžių atstovų požiūrį į nacionalinę valstybę, jos prasmę ir jos išsaugojimą. Bet iš atskirų pavyzdžių matyti, kad tas požiūris nėra palankus, o neretai ir sunkiai slepia priešiškumą.
Tas ypač justi istorijos politikos srityje, kur nacionalinio išsivadavimo siekiai ir tam skirtos aukos vis labiau tampa abejotini ir sąlyginiai, herojai sąmoningai „nuvainikuojami“, ieškoma jų dėmių ir didžiuojamasi jų suradus. Konkrečiai Emanuelio Zingerio vaidmuo čia nėra paskutinis, nes būtent jis vadovauja Valdo Adamkaus dekretu įsteigtai Tarptautinei komisijai nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Būtent Emanuelis Zingeris Seime ne vienerius metus skleidė abejones ne tik dėl Birželio sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės, bet ir dėl Adolfo Ramanausko-Vanago ir Juozo Lukšos-Daumanto tariamo antisemitizmo. Atvirai deklaruodamas antivalstybinę ir faktiškai visiškai klaidingą nuostatą, jog „nacionalizmas yra demokratijos priešas“ ir skleisdamas melagingą informaciją, jis kelia rimtų abejonių dėl savo tinkamumo tokioms pareigoms ir būdamas sąžiningas prieš save ir Lietuvą, turėtų iš jų atsistatydinti.
Gi dėl švenčių, šiandien daroma viskas, kad valstybės šventės būtų švenčiamos pašalinant iš jų nacionalistinį turinį. Nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios valdiški minėjimai kviečia švęsti abstrakčią laisvę, o ne lietuvių tautos nepriklausomybę. Simboliškas to pavyzdys buvo pernykščiai reklaminiai filmukai su kardeliais, kur sakyta, kad į Sąjūdį pakilę žmonės sovietinio režimo buvo vadinti keistuoliais. Ne keistuoliais jie buvo vadinami, o buržuaziniais nacionalistais. Tačiau dabar tą priminti nekorektiška ir net nelogiška – jeigu nacionalizmas blogai, o kova už laisvę gerai, kaip tada galima švęsti nacionalizmo pergalę? Kaip jos akivaizdoje jaustis žalimams, kuriems nacionalizmas – blogis?
Tačiau būtent su nacionalizmo pergale šiandien turime ir galime pasveikinti vienas kitą. Nes Vasario 16-ąją lietuvių tauta apsisprendė pati save valdyti savo valstybėje, o vėlesniais metais ne kartą krauju apgynė tą apsisprendimą. Kartu tai priminimas bent susimąstyti, ar ir kaip mes patys šiandien ta laisve naudojamės. Nes naudotis turėtume. Nacionalizmo esmė, kad tauta pati valdytų save.
Nacionalistai, t.y.tie, kurie kovoja už savas valstybes prieš raudonuosius, ruduosius ir panašius agresorius, buvo, yra ir bus puolami iš visų pusių. Tai gali atlaikyti tik ypatingai tvirtų principų žmonės ir tautos. Tie, kurie tokių principų stokoja, pasirenka arba susitaikymą, arba prisitaikymą, arba kapituliaciją, arba visišką perėjimą į priešo pusę. Ir tai nėra vien mūsų nelaimės,- tas kartojasi visur didesniu ar mažesniu laipsniu.
O sionizmas, manau, tai ne nacionalizmas, o atkarus žydiškasis šovinizmas. O tarybinius mokslus baigę samoškaitės, žaliai, adomėnai, iš kur jie gali žinoti, kas tas nacionalizmas. Jei marksizmas smerkė nacionalizmą, tai ir jie jį smerkia
Puikus straipsnis ir geras komentaras: „Jokia valstybė negali kištis į kitos valstybės reikalus, pavyzdžiui, reikalaudama keisti valstybinės kalbos raidyną „!!!
Geriausiai pakomentavo Juozapas Dirvonėnas – nėra reikalo rankiotis svetimžodžių kai savų pakanka! Bet vėlgi, kažkokie „gudručiai” hitlerininkus paradėjo vadinti „naciais”, nors tikroji jų partija vadinosi NACIONAL_SOCIALISTAI! Kodėl? Matomai todėl, kad tiems, kurie taip sugalvojo labai prie širdies buvo SOCIALIZMAS, kurį jie su Joške Stalinu įveisė visuose žemynuose!
Be reikalo Ponaitis V. Sinica tiek sugaišo laiko rašydamas tokį ilgą str., kad mums išaiškintų svetimų žodžių reikšmes! Manome, kad daug vertingesnis darbas būtų, kad tą E. Zingerio melagieną ir klastotę kas paplatintų per visas visų kontinentų medijas ir įvairiausiomis kalbomis! Taip būtų parodyta Pasauliui kokiais metodais dirba zingeriai ir jo „partagenosai”!
Partijų, kurių pavadinimai sutampa su konkrečia ideologija, yra ne viena. Pavyzdžiui, demokratai, krikščionys demokratai, liberalai. V. Radžvilo ir jo šalininkų suburtas judėjimas, dabar pasivadinęs „nacionaliniu susivienijimu” laimėtų daugelio rinkėjų palankumą, jei vadintųsi Tautos susivienijimu. Ir tai jokiu būdu nereiškia žmonių skirstymo pagal tautybę.
Yra seniai žinoma sąvoka „pilietinė tauta”, kuriai priklauso įvairių tautybių piliečiai, gyvenantys Lietuvoje. Gal kas nors dar atsimenate, kaip Popiežius Jonas Paulius II Lietuvoje gyvenančius lenkus labai taikliai įvardijo „lenkiškai kalbančiais lietuviais”? Tai sukėlė kai kurių asmenų susierzinimą, tačiau Popiežius tik priminė objektyvius faktus: absoliuti dauguma save įvardijančių lenkais gimė Lietuvoje, neturi nieko bendro su Lenkijos valstybe. Lietuva visapusiškai užtikrina lenkiškai kalbančių asmenų teises mokytis lenkų kalba, studijuoti lenkų tautinį paveldą.
Tačiau jokia valstybė negali kištis į kito valstybės reikalus, pavyzdžiui, reikalaudama keisti valstybinės kalbos raidyną. Juo labiau, kad tos trys raidės problemos „rašykime asmenvardžius originalo kalba” neišsprendžia, nes tik jų pagalba lenkiškų pavardžių užrašyti neįmanoma. Problema slypi ir kitoje V. Sinicos paminėtoje sąvokoje „šovinizmas”, kuria apibūdinamas didžiavalstybinis (agresyvusis) nacionalizmas. Dalis lenkų laikosi absoliučiai nepateisinamo požiūrio, kad „lenkų kultūra esanti aukštesnė už lietuvių”. Tačiau kiekvienos tautos kultūra yra nepakartojama.
Didžioji dalis V. Sinicos teksto yra pagrįsta susipainiojimu, kylančiu dėl svetimžodžio „nacionalizmas”. Lietuvių kalba šiai sąvokai įvardinti turi žodį „tautiškumas”, o vietoje „nacionalisto” – tautininkas. Visa bėda slypi tame, kad dalis skaitytojų sąvoką „tautininkas” tapatina su priklausymu politinei partijai – Lietuvos tautininkų sąjungai, Dar kai kurie iš inercijos iki šiol kartoja Maskvos melą, kad Lietuvoje, Prezidentu būnant Antanui Smetonai” tariamai buvo toleruojamas „fašizmas” arba dar kitaip – nacizmas – dėl panašaus abejų žodžių garsyno. Tačiau tai liudija tik apie labai menką istorijos sąvokų išmanymą. Būtent Lietuva buvo pirmoji valstybė, kurioje buvo teisiami fašistai – naciai, norėję atplėšti pamarį nuo Lietuvos ir pritarę Hitlerio įvykdytam Klaipėdos krašto užgrobimui.
Zingeris privalo nepamiršti, kad stribų ir nacių era visiems laikams žlugo. Kam nepatinka gyventi Lietuvoje, gali krausyytis į Izraelį.
Mielas Antanai, nebūkite toks naivus – jų nei su lazda, nei su šautuvu neišvarysi iš Lietuvos dėl kelių dalykų”
1. Čia, Lietuvoje jie gyvena kaip pas Dievą užantyje – gauna milijonus iš mūsų valstybės biudžeto, o Izraelyje jie nieko negautų, nebent būtų akmenimis užmėtyti!
2. Jie papildomai gauna iš sionistų pinigų sionistinei propagandai skleisti – uždrausti vieną seniausių gėrio ir gausumo simbolį – svastiką, skleisti nesąmonę, kad, atseit, tik žydai semitai ir jei kas ką padaro, kas žydams nepatinka, vadinti anti-semitais ir apie tai triubyti per visas žydiasklaidos priemones. dar jiems duota užduotis įgyvendinti holokausto industriją, kad veiktų be sustojimo, kad karo aukos būtų tik žydai, o tų aukų vis daugėtų (kaip „veteranų” sovietmečiu!).
3. Ęia jie vykdo žvalgybinius darbus ir viską perduoda MASAD’ui, piniginius reikalus, apeidami bankus, tvarko per sinagogas!
Na, ir t.t. Izraelyje jie būtų niekis, kaip ir daugekis ten nusibasčiusiųjų!
Geras straipsnis, bet ir vėl nepilnas. Tyčia ar netyčia neįvardintas pats BAISIAUSIAS – komunizmas. Dažniausiai „:nomenklatūrščikai”, jų palikuonys ir zingerinio tipo propagandistai mini visus straipsnyje išvardintus „baubus”, bet nutyli savo prigimtinį lizdą ir patogiausią terpę – komunizmą. Apie šį Heršelio išradimą reikia nuolatos kalbėti ir priminti. Baisiau už jį nieko nėra.
Teisingas jūsų pastebėjimas, pamirštama prieš ką tie dabar klaidingai vadinami ”nacionalistai” kovojo ir netgi slepiama, įvardinkime kiek šiandien kolchozų pirmininkų vaikelių ,giminaičių, kom. partijos palikuonių šiandien sėdi seime ir vyriausybėje ir suprasime kad kova dar toli gražu nepasibaigė.