Europoje daugelis supykome, kai JAV viceprezidentas J. D. Vance’as Miunchene pasakė kalbą ne apie karinį saugumą, o apie demokratijos ir ypač žodžio laisvės padėtį Europos šalyse. Jo kalba iš tiesų buvo akibrokštas, nes visiškai ne vietoje. Konferencija skirta saugumo situacijai ir tokia kalba politikas parodė sąmoningą abejingumą šiems rūpesčiams.
Bet nepriklausomai nuo to, kalba buvo teisinga ir buvo laiku. Europos šalyse vis daugiau varžoma žodžio laisvė. Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje apie tai labai mažai kalbama ir žmonės to tiesiog nežino. Ta pati problema išvešėjusi ir JAV (apie tai išverčiau ir išleidau knygą „Autoritarinis momentas“), bet ten ji jau sprendžiama, bent iš dalies tam naują valdžią ir išrinko.
Gi Lietuvoje, nors vasarą daug diskutuota, ar tikrai net 80 proc. žmonių bijo išsakyti savo nuomonę (gal tik 60?), tos problemos dar nepripažįstame. O ji turi dvi pagrindines formas, vulgarią ir subtilią.
Vulgarios cenzūros kūnas yra neapykantos kalbos įstatymai, kai mažumų jausmai saugomi nuo jiems nemalonių žodžių baudžiant už žodžius. Kaip tik tokia byla iškelta ir vyksta teismo procesas prieš Nacionalinio susivienijimo partietę mokytoją Aliną Laučienę, prieš pora metų parašiusią Lietuvos ir lietuvių kalbos negerbiančius rusakalbius paauklėjusį straipsnį. Jos bylos baigtis lems, kokias teisines žodžio laisvės ribas turėsime. Tai labai svarbu ir labai pavojinga.
Bet paraleliai vyksta ir subtili cenzūra, vadinamoji „cancel culture“, kai už nuomones baudžiama ne įstatymu, o mėginant išėsti iš darbo, verslo, statuso ar eterio. Tam taip pat šiandien yra naujas pavyzdys – VDU politikos mokslų fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis. Jis neseniai laidoje pasisakė „nesuderinamai su Lietuvos užsienio politikos linija“ ir už tai yra VDU studentų atstovybės skundžiamas Etikos komisijai. Gal netinka būti dekanu, gal išvis dėstyti. Visiškai nepriklausomai nuo to, teisus Liekis ar ne, bandymai atimti žmogaus pareigas dėl jo pasisakymų yra dažniausia ir bjauriausia cenzūros demokratinėse valstybėse forma.
Už tai laidoje su Vladimiru Laučium palyginome šiuos studentus su komjaunimu ir chunveibinais. Studentai įsižeidė, sako neleidžiama kritikuoti. Priešingai, kritikuoti yra sveika ir galima – viską. Bet skundai ir bandymai paveikti karjerą, statusą, pareigas nebėra jokia kritika. Tai susidorojimo bandymai. Visiškai kaip 2018 metais bandyta susidoroti su prof. Vytautu Radžvilu VU TSPMI. Su tuo būtina kovoti.
Su V. Laučiumi įrašėm vos pusvalandžio, bet manau, labai įdomią ir dinamišką laidą. Aptarėme saugumo situaciją, Trumpą, Miuncheno konferenciją, „kraštutinės dešinės“ baubą ir kodėl jis vis kyla, pagaliau žodžio laisvės klausimą ir mieluosius chunveibinus. Gero klausymo visiems, kas atsidarysite.
kur Captcha, tern žodžio laisvė saugi lyg užpečkyje