Konstitucinis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Lietuvoje dviguba pilietybė galima tik išimtinais atvejais. Norint ją taikyti visuotinai, būtina keisti Konstituciją ir tai padaryti galima tik visuotiniu referendumu.
Tačiau Seime šį konstitucinį draudimą periodiškai mėginama apeiti. Vienas iš būdų – keisti Pilietybės įstatymą. Bet Pilietybės įstatymu išplėsti dvigubos pilietybės teikimo sąlygų negalima, – tvirtai pareiškia Vilniaus Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius, šiandieninis „Pozicijos“ pašnekovas.
– Dažnai kalbame apie pilietybę kaip teisinę kategoriją aiškiai nesuvokdami jos turinio. Kaip ją apibūdintumėte? Koks jos turinys?
-Pilietybė nėra formali teisės kategorija, tai – asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Asmuo įsipareigoja būti lojalus valstybei, vykdyti piliečio pareigas, o valstybė privalo globoti ir ginti asmenį, teikti jam visokeriopą pagalbą. Nuo kitų asmens ir valstybės teisinių santykių pilietybė skiriasi tuo, kad tai yra nuolatinis teisinis ryšys, nenutrūkstantis nei laike, nei erdvėje. Asmuo tampa piliečiu nuo savo gimimo arba įgijęs pilietybę natūralizacijos būdu; šis ryšys išlieka visą gyvenimą, jeigu pats žmogus neatsisako pilietybės. Asmuo išlieka savosios valstybės piliečiu, nesvarbu, kur bebūdamas, gyvendamas tėvynėje ar kitoje valstybėje. Tuo jis ir skiriasi nuo užsieniečio, kuris apsigyvena, tarkim, Lietuvoje. Užsieniečiui išvykus iš Lietuvos, jo ryšys su mūsų šalimi nutrūksta, sąsajų nebelieka. Tuo tarpu Lietuvos pilietis ir išvykęs išlaiko teisinį ryšį su savo valstybe.
Kiekviena valstybė pati apsibrėžia, kas yra jos piliečiai: apibūdina tokių asmenų kategorijas, nustato pilietybės įgijimo būdus. Pagal mūsų Konstituciją pilietybė įgyjama arba gimus, arba kitais įstatymo numatytais atvejais. Pilietybė (tą pabrėžia ir Lietuvos konstitucinis teismas, ir Europos konvencija dėl pilietybės) – suteikiama, neatsižvelgiant į asmens etninę kilmę. Svarbu, ne kokios tautybės asmuo yra, o ar jis turi nuolatinį teisinį ryšį su valstybe.
– Kokių teisių turi užsienyje gyvenantys mūsų valstybės piliečiai? Ar jie gali dalyvauti Lietuvos valdžios rinkimuose, patys būti renkami, ir pan.?
– Jie turi tokias pačias teises, kaip ir Lietuvoje gyvenantys mūsų šalies piliečiai. Jau minėjau, kad pilietybės ryšys yra nenutrūkstamas, nesvarbu, kur Lietuvos pilietis begyventų – savo šalyje ar užsienyje. Tačiau jis turi ne tik visas piliečio teises, turi ir pareigas. Tarkim, pareigą ginti Lietuvos valstybę, atlikti privalomą karinę tarnybą. Be abejo, užsienyje gyvenantys mūsų piliečiai skatinami aktyviai dalyvauti prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose. Deja, to aktyvumo stokojama. Iš šimtų tūkstančių žmonių, kurie išvykę gyventi į užsienį, tik dešimtys tūkstančių dalyvauja rinkimuose. Galima samprotauti įvairiai, kodėl jie tokie abejingi savo šalies likimui, bet atsakingumo ir noro išsaugoti aktyvų ryšį su Lietuvos valstybe pasigendama.
– Ar Lietuvos piliečiai, gyvenantys svetur, gali turėti ir mūsų, ir jų gyvenamosios šalies pilietybę?
– Mūsų Konstitucijoje įtvirtintas viengubos pilietybės principas. Lietuvos pilietis gali būti tik Lietuvos piliečiu, o ne turėti kokios kitos šalies pilietybę. Remiantis pagrindiniu mūsų šalies įstatymu, tik atskirais (retais) atvejais mūsų pilietis gali būti ir kitos šalies piliečiu.
Pilietybės įstatymas Lietuvos piliečius skirsto į dvi grupes: į tuos, kurie išvyko iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos, ir į tuos, kurie ją paliko po 1990 metų kovo 11 – osios. Tie, kurie išvažiavo iki 1990 metų (traukėsi iš buvusios Sovietų Sąjungos, buvo ištremti ar pateko į Vakarų demokratines valstybes), gali turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę. Ji suteikiama ir jų vaikams bei anūkams.
– Istorija rodo, jog Lietuva visą laiką stengėsi riboti dvigubą pilietybę…
– Galėčiau pacituoti 1922 metų Lietuvos konstituciją: „Niekas negali būti Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. To laikmečio knygelėje, kurioje aiškinamos šios nuostatos, pažymima: „Yra daug svetimšalių, kurie neatsižadėdami – vieni Lenkijos, kiti Rusijos – pilietybės, norėtų naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, tačiau nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams“.
O štai ką sako 1928 metų Lietuvos konstitucija: „Niekas negali būti Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Tačiau šiame pagrindiniame šalies įstatyme esama ir išimties: „Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietybės teisių, tapęs kurio nors Amerikos krašto piliečiu, kai atlieka tam tikras įstatymu nurodytas pareigas“. Kyla natūralus klausimas: o kas gi lėmė išimtį, kad žmogus, neprarasdamas Lietuvos pilietybės, galėjo tapti „kurio nors Amerikos krašto piliečiu“?
Lėmė emigracija ir noras išlaikyti ryšį su tais asmenimis, kurie buvo atsidūrę Argentinoje, Brazilijoje, JAV, Kanadoje, Urugvajuje. Iš ten atkeliaudavo nemažos pinigų sumos, buvo remiami Lietuvoje likę giminaičiai ir t.t.
Tačiau įstatyme aš neaptikau jokios užuominos apie „tam tikras įstatymu nurodytas pareigas“, kurias žmogus turėjo atlikti, kad gautų teisę turėti dvigubą pilietybę. Tiesa, būta įvairių Vidaus reikalų ministerijos ribojimų…
– Išimčių būta ir 1938 metų Lietuvos konstitucijoje…
– O ji numatė, kad Lietuvos pilietis, įgijęs svetimos valstybės pilietybę, netenka savosios. Ją išsaugoti galima buvo tik įstatymu specialiai reglamentuotais atvejais. Kokie gi tie atvejai? Įstatyme apie juos nieko konkrečiai nekalbama, šis reikalas patikimas spręsti Vidaus reikalų ministrui. Jis ir nusprendžia, ar asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali likti Lietuvos piliečiu, ar ne.
Kai buvo rengiamas dabartinis Pagrindinis mūsų šalies įstatymas, į prieškario meto konstitucijas buvo atsižvelgta ir nutarta laikytis dvigubą pilietybę ribojančios tendencijos. Žinoma, dviguba pilietybė buvo leista, tačiau tai neturėjo būti plačiai paplitęs reiškinys.
1992 metų Lietuvos konstitucija buvo rengiama, šalyje dar esant Sovietų Sąjungos kariškiams. Dešimtys tūkstančių kariškių ir jų šeimų narių, „Jedinstvos“ organizacija, triukšmingi sąjunginio pavaldumo įmonių darbuotojų mitingai… Štai kokiomis sąlygomis tuo metu vyko diskusija – leisti Lietuvoje gyvenantiems asmenims turėti dvigubą pilietybę, ar ne. Aišku, tais laikais niekas neturėjo galvoje nei JAV, nei ES priklausančios šalies pilietybės – visa tai dar buvo tik tolima svajonė… Kalba tąsyk ėjo tik apie tai, ar Lietuvos piliečiai tuo pačiu metu galės būti ir Rusijos piliečiais? Buvo baiminamasi: jei nemaža dalis Lietuvos gyventojų pasirinks kitos valstybės pilietybę, kaip jie elgsis, kai bus renkamas Seimas, prezidentas, kiti savivaldos organai? Ar jie balsuos už tai, kad būtų stiprinama Lietuvos nepriklausomybė? O gal priešingai – elgsis taip, kaip būtų naudinga Rusijos interesams?
Šitokiomis sąlygomis ir buvo apsispręsta dvigubą pilietybę riboti. Atskirais atvejais Lietuvos piliečiai ją galėjo turėti, tačiau šie atvejai turėjo būti tikrai išimtiniai. Neužmirškime, kad tuo metų vyko ir Sovietų Sąjungos nacionalizuoto turto grąžinimo, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje vyko didžiulė diskusija: leisti nuosavybę atkurti tik Lietuvos piliečiams ar ir tiems, kurie yra kitų valstybių piliečiai? Nuspręsta ją atkurti tik Lietuvos piliečiams. O dvigubą pilietybę vėlgi nutarta riboti, kad nuosavybė liktų Lietuvoje, neiškeliautų svetur.
Žinoma, galima ginčytis, ar pasirinktas principas buvo teisingas. Nuosavybės turėtojo teisės juk privalo būti ginamos, nepriklausomai nuo to, kokios valstybės pilietis jis yra. Bet ir ši, ir kitos aplinkybės lėmė, kad Konstitucijoje buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas.
Šią nuostatą įteisino tauta, tuo metu balsavusi už Konstituciją. Ji įrašyta į Konstitucijos pirmojo skirsnio 12-ąjį straipsnį.
– Pirmasis skirsnis gali būti keičiamas tik referendumu, juk taip?
– Taip, o Referendumo įstatyme kartelė iškelta labai aukštai: referendume turi dalyvauti daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkiminę teisę. Ne atėjusių į rinkimus, o turinčių rinkiminę teisę. Ir jie turi pasisakyti už pakeitimus Konstitucijoje. Abejoju, ar toks referendumas kada nors įvyks ir daugiau kaip pusė Lietuvos rinkėjų pareikš, jog dvigubą pilietybę reikia plėsti.
– Dalis politikų pasisako už dvigubos pilietybės plėtimą – esą tą diktuojančios pakitusios šalies politinio ir ekonominio gyvenimo aplinkybės. Tapome ES, NATO nariais, dauguma žmonių emigravę, įgiję kitų valstybių pilietybes. O netrukus iš ES zonos pasitrauksianti Didžioji Britanija irgi priversianti joje dirbančius lietuvius apsispręsti, tapti Britanijos piliečiais, ar ne.
– Bet Konstitucija liko ta pati, nors aplinkybės ir pasikeitė. Ginčas turėtų vykti ne dėl to, kokiu būdu išspręsti problemą. Tą būdą daug kartų nurodė Konstitucinis teismas – tik referendumo keliu. Pilietybės įstatymu išplėsti dvigubos pilietybės teikimo sąlygų negalima. Mūsų politikai norėtų taisyti Pilietybės įstatymą ir jame įtvirtinti normą, kad iš Lietuvos išvykę ir kurioje nors ES valstybėje apsigyvenę žmonės galėtų turėti ir tos valstybės, ir Lietuvos pilietybę. Jeigu šimtai tūkstančių žmonių įgytų Europos Sąjungos šalių pilietybes, dviguba pilietybė taptų plačiai paplitusiu reiškiniu, o mūsų Konstitucija šį masiškumą draudžia. Konstitucinis teismas yra tvirtai pareiškęs: tik pakeitę Konstituciją, galėsime įvesti pataisas į Pilietybės įstatymą.
– Neabejoju, kad ne vieną piktina nuostata, leidžianti įgyti dvigubą pilietybę žmonėms, palikusiems Lietuvą iki 1990 metų kovo 11-osios, o vėliau išvykusiems – ne.
– Taip, kai kurie asmenys čia įžvelgia diskriminaciją. Iš tikrųjų jos nėra. Tie, kurie išvyko iki 1990-ųjų, bėgo iš okupuotos valstybės, saugodami savo gyvybę ir orumą, norėdami gyventi laisvoje valstybėje. Jie buvo priversti trauktis iš Lietuvos. Tie, kurie išvažiavo po 1990 metų, paliko laisvą Lietuvą. Ir lyginti šių žmonių grupių negalima. Yra riba, ir Konstitucinis teismas šią ribą aprobavo. Išvykusiųjų iš Tėvynės skirstymas pagrįstas, nes buvo visiškai skirtingos teisinės situacijos.
Dabar Konstitucinis teismas laikosi pozicijos, jog iš pradžių reikia pakeisti Konstituciją, o paskui – imtis Pilietybės įstatymo.
– Tačiau kai kurie politikai teigia: Konstituciją pakeisti labai sunku, geriau imti ir pakeisti Pilietybės įstatymą.
– Norėčiau priminti 2013 metų bylą, kai Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paprašė Konstitucinio teismo išaiškinti jo ankstesnius nutarimus, susijusius su dviguba pilietybe. Buvo paklausta tiesiai: ar tie, kurie išvyko iš šalies po 1990 metų, gali turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę? Konstitucinis teismas atsakė: ne, negali. Priešingu atveju reiktų keisti Konstituciją. Bet mūsų politikams ši aplinkybė, atrodo, visiškai nerūpi. Jie vadovaujasi tik savo interesais. Šitokiu būdu, rengiantis rinkimams, medžiojami užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių balsai, pažadant jiems tai, ko padaryti neįmanoma. Tokie pažadai, kaip: „Mes pakeisime Pilietybės įstatymą, taigi galėsite būti ir Lietuvos, ir kitos valstybės piliečiais“, nieko verti. Pataisas Pilietybės įstatyme Konstitucinis teismas laiko prieštaraujančiomis Konstitucijai.
– O kokius argumentus pateikia politikai, siekiantys dvigubos pilietybės įteisinimo?
– Pasisakančiųjų „už“ pagrindinis motyvas toks: dviguba pilietybė leistų išlaikyti išvykusiems glaudų ryšį su Tėvyne. Bet kiek gi asmenų nori sugrįžti? Vienetai. Šitokiu būdu ryšio neišlaikysi.
Politikai dažnai pabrėžia, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių, labai griežtai ribojanti dvigubą pilietybę. Esą kitos šalys žymiai atlaidžiau žvelgia į pasikeitusią situaciją – daugėja mišrių santuokų, jose gimsta vaikai, išsiplėtė galimybės įsidarbinti kitose valstybėse ir ten gyventi, taigi kodėl ir mums nepasekus jų pėdomis. Tačiau daugelio šalių Konstitucijose nenumatytas dvigubos pilietybės ribojimas. Lietuvoje yra kitaip: turime konstitucinę normą, konstitucinį draudimą, su tuo susijusius tris Konstitucinio teismo nutarimus…
Tarptautinė teisė dvigubos pilietybės suteikimo klausimus palieka spręsti pačioms valstybėms: norite – suteikite, norite – ne. Bet kai kalbame apie dvigubos pilietybės plėtimą, reikia turėti galvoje, kad tokiu atveju mums tektų gerai pamąstyti, ar neprireiks tuo pačiu keisti ir kitų Konstitucijos straipsnių, ne tik 12 – ąjį.
– O kokių konkrečiai?
– Pavyzdžiui, dabar yra nustatyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas tik asmuo, kuris yra Lietuvos pilietis, bet neturi kitos valstybės pilietybės. Jeigu dvigubą pilietybę įteisintume, turėtume keisti ir tą nuostatą. Su panašia problema jau susidurta Moldovoje. Šios šalies piliečiams buvo leista turėti ir Rumunijos pilietybę, netgi skatinta ją priimti, nes šitokiu būdu norėta greičiau integruotis į Vakarų pasaulį. Tačiau gavusiems dvigubą pilietybę Moldovos gyventojams buvo uždrausta balotiruotis į šalies parlamentą. Su tuo nesusitaikę asmenys kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre ir laimėjo bylą. Strasbūre buvo pasakyta: jeigu leidote žmonėms turėti dvigubą pilietybę, turite leisti ir šiems gyventojams būti renkamiems į aukščiausiąją šalies valdžią. Taigi ir mums gali tekti keisti Konstitucijos 56 – ojo straipsnio nuostatas, reglamentuojančias, kas gali būti renkamas Seimo nariu.
Antras dalykas – o kaip bus su pareigomis? Pavyzdžiui, su pareiga atlikti karinę tarnybą?
Tarkime, žmogus turi dvigubą pilietybę – Lietuvos ir Rusijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Tai ką, mes privaloma tvarka kviesime juos tarnauti savo šalies armijoje, semtis žinių apie mūsų karines struktūras ir t.t.?
Trečias dalykas. Tarkime, leidžiame turėti dvigubą pilietybę. Iki kurios kartos ją galės paveldėti išvykusiųjų palikuonys? Štai dabar iš Lietuvos išvyko sutuoktinių šeima, svetur jiems gimė vaikas. Jis – Lietuvos pilietis, nes gimė mūsų šalies piliečių šeimoje. Vaikas užaugo už Lietuvos ribų, sukūrė šeimą, susilaukė atžalos, kuri dažniausiai jau nemokės nei lietuvių kalbos, nei kada nors Lietuvoje lankysis, nors tokį žmogų mes ir laikysime savo piliečiu. Ar jis norės juo būti? O dar vienos kartos atstovas? Kas bus po 30 – ies, po 50 – ies metų?
Politikai turėtų matyti ne tik dabartį, bet ir galimas ateities realijas. Kas valdys mūsų šalį ateityje, ar sprendimus dėl mūsų valstybės gyvenimo Seime priiminės tik Lietuvoje gyvenantys mūsų šalies piliečiai, ar ir tie, kurie su Lietuva mažai susiję ir turi dar ir kitos šalies pilietybę? Tokie „dvigubi piliečiai“ mums rinks Seimą, kurio sprendimai jiems jokios įtakos neturės. Jei išplėsime pilietybę į Rytų pusę, ar Seimo nariai – dvigubi piliečiai – nepriims sprendimų, kurie bus naudingi agresyvioms tos pusės šalims?
Kaip matome, yra daugybė dalykų, dėl kurių turime rimtai pamąstyti. Jeigu politikai mano, kad dviguba pilietybė gali būti leidžiama, įsivaizduoju, kad visi aukščiausio rango politikai – prezidentė, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas, politinių partijų vadovai ir frakcijų lyderiai turi susėsti prie bendro stalo ir surasti bendrą sprendimą.
Dabar viešų aptarimų visuomenėje dėl dvigubos pilietybės niekas neorganizuoja, diskutuojama tiktai įstatymo projektų lygmenyje. Nieko nekalbama apie Konstitucijos nuostatų keitimą, nors, kaip jau minėjau, kol jos neįvestos, apie jokias pataisas Pilietybės įstatyme net kalbos negali būti.
Turime numatyti visus šios problemos sprendimo niuansus. Problema egzistuoja, ir ji labai rimta. Iš vienos pusės, nieks nenori prarasti ryšio su savo tautiečiais, išvykusiais svetur. Antra vertus, negalima remtis ta piliečių mase, kuri tikrai neprisiims atsakomybės už mūsų likimą ir šalies ateitį. Šį klausimą sprendžiant, be tautos balso neišsiversime, tačiau tautą būtina supažindinti su visais šios sudėtingos problemos aspektais. Visuomenę referendumui būtina paruošti, ir ji tikrai priims išmintingą sprendimą, kaip priimdavo lemiamais mūsų šalies gyvenimo momentais.
Kalbėjosi Ramunė Tolvaišytė
Daugiau skaitykite: www.pozicija.org
SRTRF remiama programa
