Vytautas V.Landsbergis: Apie žiniasklaidos savi/reguliaciją

Neslėpsiu – esu iš tų, kuriems atrodo, kad esama LT žiniasklaidos būklė galėtų būti ir geresnė, atsakingesnė. Joje galėtų mažėti vulgarumo ir arogancijos; o rastis daugiau bendruomeniškumo, teigimo ir pagarbos.

I

Be abejo, nekalbu apie pagarbą nusikaltėliams, korumpuotiems ar suktiems politikams, ar politikus papirkinėjantiems verslininkams bei žiniasklaidos magnatams. Kalbu apie Lietuvos piliečius, skaitytojus, bręstančius kartu su nepriklausoma Lietuvos žiniasklaida, kuriems kartais norisi matyti, jog Lietuvoje nėra viskas taip beviltiška, galima dar nesikraut lagaminų. Tačiau taip pat manau, kad toks įstatymų buldozeris, kuris bandomas Seime užsukti dabar, yra vaikiškas šios rimtos temos diskreditavimas. Tokie poslinkiai inicijuojami kitaip – ilgų diskusijų eigoje, įtraukiant į jas ir psichologinę pagalbą teikiančius profesionalus, ir menininkus, filosofus ir šiaip visuomenės psichikos situaciją išmanančius.

II

Kažkada prieš penkiolika metų bandėme inicijuoti panašius pasvarstymus, kreipdamiesi į tuometinį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Deja, tada, matyt, tokia diskusija dar buvo pernelyg ankstyva.

Tad priminsiu tik minėto kreipimosi tekstą:

J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui ponui Valdui Adamkui

Gerbiamasis Prezidente,

šiuo laišku norėtume atkreipti Jūsų Ekscelencijos dėmesį į išryškėjusią ir įgaunančią masinį pobūdį tendenciją žiniasklaidoje įvairiausiais būdais neigti tradicines dvasines vertybes, dorovės normas, krikščioniškosios kultūros puoselėjamus žmonių tarpusavio santykius. Daugumos žiniasklaidoje rašančiųjų ir kalbančiųjų žodžiuose beveik neliko pozityvios nuostatos šių vertybių atžvilgiu – iš moralumo tyčiojamasi, kaip, beje, ir iš patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir pan. Pagaliau pati Lietuvos valstybės idėja, sovietinės okupacijos metais reiškusi ir laisvės idėją, vienijusi žmones ir teikusi jiems dvasinės stiprybės, nuvertinama. Diegiama mintis, kad į valdžią einama tik siekiant patenkinti asmeninius interesus, o ne tarnauti visuomenei. Tarp piliečio ir valstybės veriasi vis platesnė praraja, kartais pasigirstančios kalbos apie pilietinę visuomenę, mūsų valstybės ateities perspektyvas nebepasiekia žmonių protų, jos yra užgožiamos vienadienio triukšmo. Ir iškyla klausimas: ar bekovotume dėl mūsų laisvės taip, kaip kovojome prieš dešimtmetį? Galima būtų konstatuoti keistą ir paradoksalų faktą, kad per 10 Nepriklausomybės metų Lietuvos dvasinis nuosmukis vyko žymiai sparčiau ir akivaizdžiau, nei per 50 sovietmečio metų. Per 50 sovietmečio metų inteligentija ir šiaip paprasti sąmoningi Lietuvos žmonės turėjo idėją – Valstybės ir Laisvės idėją. Tai vienijo žmones darbui, šviesesnės ateities laukimui ir kovai dėl jos. Tai stabdė ir moralinį nuopuolį. Už šias idėjas kovojo ir tų laikų disidentai, ir daugelis mokslo bei meno žmonių, pedagogų…

Nūnai piliečiams tarsi diegiama antipatija savo Valstybei, menininkų ir disidentų balsų nebesigirdi, o žiniasklaida aktyviai propaguoja nusivylimą savo Valstybe. Taip tarsi nesąmoningai sukuriamos sąlygos kam nors iš kitur ateiti ir tvarkyti mūsų Valstybę už mus… Šiomis mintimis, be abejonės, nenorima pasakyti, kad spaudoje ar TV Lietuvos valdžia nekritikuotina. Tik nesinorėtų, kad su nešvariais vystyklais į šiukšlyną būtų siūloma išmesti ir naujagimį. Taip pat skaitykite: „Valstiečių“ registruotose pataisose – įpareigojimas žiniasklaidai skelbti teigiamą informaciją Dalia Grybauskaitė: cenzūros laikai baigėsi prieš 27 metus Žiniasklaida, kuri šiuo metu yra bene įtakingiausia žmonių nuomonės formuotoja, beveik visai atsiribojo nuo pareigos kalbėti apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Tokie dalykai kaip teisingumas, meilė, dora, tikėjimas Dievą jai atrodo apgailėtini ir neverti dėmesio, nes nedidina tiražų ir nekelia reitingų. Tad labiau apsimoka rinkti seksualiausią Lietuvos politiką ar dienos metu, kai ir vaikai sėdi prie televizorių, rodyti alaus reklamas su atviromis sekso scenomis, demonstruoti gašlius serialus ir t.t… Žydrieji ekranai užlieti „kruvinosios bangos“.

Skaitykite daugiau ČIA