Na kaip gi kitaip: pirmas lietuviškas romanas apie meilę tarp vyrų būtinai yra ir pirmas romanas apie seksą tarp vyrų.
Nežinau – tai komunikacijos klaida ar šiaip priešlaikinė intelekto ejakuliacija, bet jungtis tarp meilės ir sekso kalbant apie gėjus yra būtent tai, kas sunaikina galimybę tai dorovingajai visuomenės daliai priimti juos tokius, kokie jie yra. Nes jeigu intymiu emociniu santykiu tarp dviejų vyrų patikėti įmanoma, tai sekso kaip būtino ir neatskiriamo komponento inkorporavimas tą tikėjimą išrauna su šaknimis.
„Yra tikimybė, kad ši knyga palies dorovingos Lietuvos erogenines zonas ir Lietuva sudejuos iš malonumo“, – sakė leidyklos „Kitos knygos“ atstovė Aira Leonidovna. Mūsų laikais žodis „nuodėmė“ tapo „malonumo“ sinonimu. Nelieka ne tik ironiško santykio, norint paerzinti tuos, kas vis dar pripažįsta nuodėmes, bet tai tiesiogiai suprantama kaip malonumas.
Cituojamais žodžiais nedviprasmiškai sakoma, kad reikia išrūkyti iš žmonių jų dorovingumą, reikia juos „patenkinti“, kad dejuotų, kad išmestų iš galvos savo dorovę, principus ir įsitikinimus, nes juk vietoj jų tu gali turėti kūnišką malonumą!
Šitokios dvasinės kastracijos seniai neteko matyti. Žmonės savanoriškai verčia save gyvuliais. Tiesą sakant, žemiau ir už juos nupuola, nes, skirtingai nuo jų, išsižada savo prigimties, siekia nebūti.
Tai gyva seksualinės revoliucijos šliūžė, palikta praslinkus visiems neo ir pseudo marksistiniams gaivalams. Ankstyvasis sovietmetis yra gyvas vėlyvojoje modernybėje. Štai kas yra postmoderno dvasia!
„Pavadinčiau šią knygą pornografine gerąja prasme. Kodėl? Todėl, kad visa tai, kas rašoma, nevyniojama į vatą. Jei vyksta seksualiniai veiksmai, jie tiesiogiai absoliučiai įvardijami ir aprašomi“, – teigė Laima Kreivytė. Pornografinė gerąja prasme?
Tokių knygų jau dabar prirašyta tiek, kad pasaulis nespėja vemti, jau nekalbant apie skaitymą, o čia pristatoma kaip kažkas nauja, pažangu, reikalinga ir išganinga. Tokius žodžius galėjo pasakyti po tiltu už dozę parsidavinėjanti paleistuvė. Iš menotyrininkės nesitikėtum.
„Mūsų šalyje daug hipokritų, davatkų, kurie priešinasi bet kokio seksualumo išraiškai, ypač nenormatyvinei išraiškai ir gali uždrausti bet ką“, – sako knygos autorius Artūras Tereškinas.
Nelabai supratau, prie ko čia veidmainystė, gal tik noras pasipuikuoti madinga svetimybe? Ne, mielasis, negali. Ar kas kam draudžia ką daryti privačiai? Pjaustykitės jūs nors ir lytinius organus, jei tik malonu, ir kelkit į savo 4chan’us bei kaifuokit iki sąmonės netekimo. NIEKAM NEĮDOMU! Tik neterškit viešosios erdvės šitom savo nesąmonėm, įrodinėdami, kad žmonės, matai, yra suvaržyti, kažko jiems trūksta. Taip, trūksta, bet ne kad jūs juos patenkintumėte savo kūnais ir žodžiais, o kad atstotumėte nuo jų!
Autorius priduria apie knygos veikėją: „Herojus gyvena be kaltės, dažnai keisdamas partnerius.“
Kaip netikėta! Jau seniai žinoma, kad homoseksualūs asmenys, taip pat jų užauginti vaikai, yra daug labiau linkę į neištikimybę ir dažną partnerių keitimą. Kai nudrožęs sudėvi vieną ir randi malonesnį tipą, pereini prie jo – juk toks yra malonumo be meilės principas! Keiti kaip daiktą. Ne veltui vartojama „sekso objekto“ sąvoka. Kai santykiauji su objektais – tartum sekso lėlėmis – tai ir keiti pagal įgeidį (gali keisti ir pagal spalvą, formą bei kitus kriterijus). Velniams tie žmonės su savo jausmais. Mėsa ir skysčiai – nieko daugiau. Tad nenuostabu, jog ŽIV mastai jų tarpe yra tiesiog neaprėpiami.
Kokį sprendimą aš pasiūlyčiau? Sargdinkitės kiek norit, bet jeigu dėl jūsų savanoriškų ir tyčinių ištvirkavimų kokiu nors būdu užsikrečia į tai nesivėlęs nekaltas žmogus – jūs verti didžiausių bausmių (griežtai tik už padarytą neatitaisomą žalą, jokiu kitokiu atveju tikrai ne)! Jei atsargūs – darykite, ką norite.
Tas pats autorius yra kalbėjęs, kad tik silpno emocinio intelekto žmonės apsiriboja vienu partneriu, nes jaučiasi nesaugūs su daugeliu.
Man regis, tik silpno (apskritai) intelekto žmogus galėjo taip pasakyti. Tezę galima apversti ir gauti puikią psichoanalitinę įžvalgą: tik silpno emocinio intelekto žmonės dažnai keičia partnerius, nes jaučiasi nesaugūs su vienu žmogumi.
Nesigilinant į pagrįstumą, pastaroji tezė man atrodo intuityviai teisinga. Pirmoji – tik žmonių mąstyseną perkeisti norinti revoliucinė klišė. Tvirtų santykių esmė yra savo pažeidžiamumo atvėrimas kitam žmogui juo pasitikint, pasitikint, kad tavęs nepažeis. Tam gali ryžtis tik emociškai stiprūs ir gilūs žmonės. Dažnas partnerių keitimas, kaip ir apskritai jų „keitimas“, kaip tik ir rodo emocinį nebrandumą bei visišką išskydimą, o aktyvus to gynimas – apskritai intelektualinį nebrandumą. Trumpai tariant, tai liudija paprasčiausią bailumą.
Bailys, kaip sakė Platonas, niekada negali būti filosofu. Kaip, ko gero, ir apskritai mąstančiu (tikrąja to žodžio prasme) žmogumi. Bailys veikia negalvodamas, kūniškai, kad tik pabėgtų nuo savo minčių ir nuo savo jausmų.
„Tiesiai kalba apie seksą ir vien tai jau yra kultūrinis elitas“, – sako Romas Zabarauskas. Ką? 💀
Tiesiai kalba apie seksą prasigėrę ir morališkai žlugę pijokai, kiekvieną rytą besibūriuojantys prie krautuvių ir laukiantys, ką čia pareketavus, kad dar šiandien kokią pūslę užsivertus ar gavus kitokią dozę. Va jie tai tikrai moka tiesiai, be užuolankų pakalbėti apie seksą ir ne tik. Tai – kultūrinis elitas? Nu gal, aš šitoj leftistų paralelinėj tikrovėj seniai nebesigaudau.
Ir jeigu dabar kas nors galvoja, kad man čia viskas šlykštu ir tamsu dėl mano išsilavinimo ir tolerancijos stokos, dėl prasto auklėjimo, dėl prastos kultūros ir aplinkos, tai išduosiu viešą paslaptį.
Prieš trejetą ir daugiau metų aš visiškai palaikiau LGBT judėjimus. Ir man tokie pat tamsūs atrodė tie, kas tam priešinosi. Jokio šleikštulio aš nejaučiau. Bet ne tiek argumentai, kiek būtent tų judėjimų, kuriuos palaikiau, matymas privertė pajusti, kad kažkas čia ne taip. Visa šita pornokaliptinė šizofrenija yra verta vien tik brutalios neapykantos. Ne žmonių, kurių dauguma yra suklaidinti ir nekalti, atžvilgiu (nes tai būtų nuodėmė, kuria aš vis dar tikiu), o būtent nukreiptos į ideologinį karą, kuris neša vien tik lavonus – iškastruotas sielas, orumą ir sąžinę praradusius menkystas bei iki fiziologijos save redukavusius ir žmonėmis kadaise gimusius gyvulius.
Man visų tų žmonių gaila, todėl jų žmogiškumo išsaugojimas reikalauja bekompromisio karo su šita ideologija.
Atsiprašau. Kitaip negaliu.
Veidaknygė
būtent karo su šitais iškrypeliais ir juos proteguojančiais media kanalais!!