Vytautas Vyšniauskas. Nejau visi turi susitaikyti, kad tai yra NUOMONĖ!?

Lidžita Koloskausktė savo veidaknygėje pasidalijo mintimis apie žmones ir didvyrius: „Kodėl žmonės nėra didvyriai, o didvyriai nėra žmonės…“

Pastarosios dienos mane sukrėtė,- rašo ji.- Mačiau, kaip įvairūs asmenys, įskaitant politikus, siūlo išradingiausius susidorojimo su keliais žinomais visuomenėje asmenimis būdus.Pirmuoju atveju visuotinio linčo auka tapo neabejotinai talentingiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ne daug trūko iki siūlymų susidoroti fiziškai, ko, matyt, pabijota vien dėl galimų sankcijų.

Antroji – rašytoja, kurios neskaitau – Rūta Vanagaitė – kadais tikusi į teisingo Tapino kompaniją, pūstelėjo priešais vėją ir buvo sutrinta į miltus – per kelias dienas jos knygų, tų pačių, kurias pristatinėjo pats teisingasis A. Tapinas, nebeliko lentynose. Ji kaip rašytoja tiesiog išbraukta iš Lietuvos istorijos. Per dieną.

Dėl ideologinių dalykų, dėl istorijos, kurios niekas iš tikro patikrinti negali, pulti trypti du gyvi žmonės. Su tokia aistra ir pasimėgavimu, kad neabejoju – jei tai būtų leista, būtų pereita ir prie fizinių bausmių.

Daug tautiečių mielai užvažiuotų į snukį Vanagaitei arba Statkevičiui. O esant galimybei gal net ir sudegintų ant laužo.

Lietuva bręsta atvirai cenzūrai. Iš baimės nepagarbiai atsiliepti apie didvyrius – tiek gyvus, tiek ir mirusius. Iš baimės išgirsti daugiau nei vieną nuomonę.

Vanagaitės atveju akcentuotas… kultas. Partizanų kultas.

Tai – liūdnas faktas, kurio dabar niekas nebenori garsiai minėti, nes… Jie – didvyriai.
Bet ar būna žmonių, kurie neklystų, viską darytų teisingai ir gerai? Ypač karo sąlygomis? Manau, kad niekas tokių nepažįsta. Čia ir yra tas esminis žmonių skirtumas nuo didvyrių – žmonės nėra tobuli.

Didvyriai yra. Bet ar buvo nors vienas didvyris, kuris… nebuvo žmogumi?

Aš nežinau, ar Vanagas priklausė KGB, bet aš galėčiau apie tai paskaityti, net jei tai man atrodytų nesąmonė.

Žmogus gali tobulėti tik tada, kai jis gauna pačią įvairiausią informaciją ir pats ją įvertina kaip patikimą arba kaip ne. Cenzūra neskatina tobulėjimo. Cenzūra iš esmės teisinama… žmonių kvailumu.

Lidžitai. Istorija nėra faktas, istorija yra tam tikras naratyvas, kuriame supinti faktai, kurių dalis, kaip neretai nutinka, paaiškėja, kad yra klaidingi.

Šiuo atveju nėra absoliučiai jokios priežasties manyti, kad Vanago nekaltumas žydų atžvilgiu ir tai, jog jis buvo nukankintas KGB, yra klaidingi faktai. Jeigu jūs rasite tą patvirtinančių duomenų, ir kreipsitės į prokuratūrą, jeigu diskutuosite su istorikais ir po ilgų tyrinėjimų, kai jau tikrai šitą įrodysite tvirtais faktais, tada galite skelbti. Ir jeigu kas jus už tai persekios, tuomet tai bus nepateisinamas blogis.

Įsikibusi į teiginį, kad istorija nėra faktas, jūs bandote prakišti teiginį, kad bet kas, kas įvyko praeityje, negali būti vertinama tiesos požiūriu (nes niekas nežino tiesos, o kas yra tiesa, ir tro lo lo lo…). Pasakysiu štai – yra nemažai žmonių, kurie dėl jūsų kontroversiškos pozicijos tam tikrais klausimais galvoja, kad esate rusų agentė. Tai yra totali nesąmonė. Bet!

Pagal jūsų logika, istorija nėra faktas, ir dabar kas nors iškelia teiginį, kad jūs dirbote Rusijos slaptosioms tarnyboms, jums mokėjo už tai ir jūs tikrai buvo Rusijos agentė. Tarkime, dėl to jūsų išsižada artimieji, nebepriima į darbą, apskritai visuomenės akyse tampate padugne. Ką jūs tokiu atveju darote?

Kreipiatės į teismą, ieškote teisybes, keliate isteriją, teisinės, įrodinėjate, kad to nebuvo. Bet žala jau padaryta.

Tačiau visame tame kontekste atsiranda kas nors, kas sako, jog istorija nėra faktas – ir tai, kad jūs dirbote Rusijai ir išdavėte Lietuvos valstybę teikdama priešiškai nusiteikusiai valstybei, tarkime, slaptus dokumentus (dar gražiau!). Ir visa tai – tik kažkieno nuomonė(!), pateikta be jokių įrodymų. Kaip jūs reaguojate?

Juk istorija – ne faktas, vadinasi, jus galima kaltinti bet kuo? Ir visi turi susitaikyti, nes NUOMONĖ!?