Jūs skaitote nuo kasdienybės atsijunkiusį ly(t/r)inį nukrypimą apie poeziją ir „lyčių lygybe“ tapti norinčias moteris. Tai vienareikšmiškai ly(t/r)inės neapykantos kurstymas. Kas nesutinkate – būkite ragaujami pragaro liepsnų liežuvių!
Kasmetiniam Poetiniam Druskininkų rudeniui ir vėl buvo išrinkti Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatai – atitinkamai Gytis Norvilas ir Vytautas Stankus. Abu – o, siaube – vyrai!
Dar pernai Jurgos Ivanauskaitės premiją gavusi poetė ir filosofijos doktorantė Aušra Kaziliūnaitė, kuriai nerūpi, kad tą premiją yra gavusios 6 moterys ir tik 3 vyrai (kokia lyčių neteisybė!), viešai ėmė reikšti nepasitenkinimą, kad Jotvingių premiją yra gavę 31 vyras ir tik 2 moterys, o Jaunojo jotvingio – 15 vyrų ir tik 5 moterys.
Ar disproporcijos didelės? Didelės! Neguodžia ir kiek mažesnės disproporcijos tarp Lietuvoje reikšmingiausios poezijos premijos – Poezijos pavasario (Maironio) – laureatų, kuriais yra tapę 43 vyrai ir tik 9 moterys. Ne jotvingių žiojintis siaubas, bet vis.
„Problemos“ įtakos: lytinė nelygybė?
A. Kaziliūnaitės ironija, kad vyrai apdovanojami premijomis už buvimą vyrais, yra kiek ironiška, nes joje gali būti krislas tiesos. Jaunystėje ar paauglystėje eilėraščius rašanti moteris yra visiškai įprastas reiškinys. Tokiame amžiuje rašantis vyras – retas reiškinys, todėl savotiškai egzotiškas. Tai gali būti susiję ir su tuo, jog moterys biologiškai anksčiau subręsta, negu vyrai, todėl, natūralu, ir bent jau dalinai sąmoningas poetinis mąstymas moterų tarpe išmėginamas kur kas anksčiau.
Sunku neįvertinti ir tos aplinkybės, jog nors tarp pradedančiųjų nuo pat jaunystės yra labai daug moterų ir vos vienas kitas vyras, bet poetines aukštumas vis tiek pasiekia daugiau vyrų, nei moterų. Ir čia kalbėtina ne apie premijas ar statuso pripažinimą, o apie iš tiesų aukšto lygio kūrybą. Vyrams būti poetais yra sunkiau, nes tai, kas moterims duota iš prigimties – gyva kūrybinė galia, pirmiausia susijusi su geba vystyti ir į pasaulį paleisti gyvybę bei natūraliu polinkiu ją puoselėti auginant ir auklėjant, jautresni patiriamų dalykų išgyvenimai ir kruopštesnis bei atidesnis nefizinės tikrovės suvokimas, – vyrų turi būti išsikovota bent jau iš dalies neigiant savo „vyriškumą“, kuriam šie dalykai, jeigu būdingi individualiai, tai nebūdingi universaliai. Tai nereiškia, kad moterims nereikia juodo darbo norint tapti geromis poetėmis. Tačiau tai reiškia, jog moterys iš prigimties yra labiau linkusios į poeziją, turi pirminį impulsą, kurio dažnai stokoja vyrai. Dėl to vyrai, pajutę galį kurti, dažniau tai kūrybai atsideda, lyginant su moterimis, kurių didesnė dalis liaujasi kūrusios arba neturi didelių aspiracijų publikuotis.
Puikus pavyzdys yra Jaunųjų filologų konkursas. Šiemet poezijos sekcijoje buvo pakviesti 24 dalyviai, iš kurių net 20 – merginos. Poezijos vertinimo komisijoje – 2 vyrai, viso konkurso vertintojų komisijos pirmininkas irgi vyras, tačiau tarp poezijos nugalėtojų nei vieno vaikino nėra! Tiesa, be prizininkių, 1 vaikinas gavo pagyrimo raštą, kaip ir dar 3 merginos – taigi viso kažką gavo 9 merginos ir tik 1 vaikinas. Tai ilgametė tendencija: 2016 m. iš 19 dalyvių 15 buvo merginos (tarp 6 prizininkių vaikinų nėra), 2015 m. iš 23 dalyvių – 20 merginų (tarp 8 apdovanotųjų pateko 2 vaikinai), 2014 m. iš 19 dalyvių – 18 merginų (vienintelis buvęs vaikinas gavo tik pagyrimo raštą).
Jūs tik įsivaizduokite, kokiame jauname amžiuje prasideda lytinė diskriminacija! Ar tai nekuria įspūdžio, kad poezija – moteriškas užsiėmimas? Bet niekas (net A. Kaziliūnaitė!) susirūpinimo dėl to nekelia. Tokie duomenys rodo, jog moterų polinkis ir ankstyva pažanga poezijos rašyme vyrus lenkia net 86 procentais!
Kitas pavyzdys – Pirmosios poezijos knygos konkursą nuo 2004 m. laimėjo 9 moterys ir tik 6 vyrai (prozos – 9 moterys ir tik 5 vyrai, per abu konkursus – 18 moterų ir 11 vyrų). Beveik visad poezijos vertinimo komisiją sudarydavo ar bent jau pirmininkaudavo vyrai (regis, dažniausiai būdavo poetas Aidas Marčėnas ir literatūrologas Regimantas Tamošaitis).
Kokia lyčių nelygybė! Disproporcijos gerokai sumenkusios pirmųjų knygų atveju, kai rašantieji jau būna gerokai subrendę, tačiau moterys vis tiek dominuoja. O gal ir čia, kaip ir jaunųjų poezijos atveju, moterys vertinamos tik kaip objektyvizuoti gražūs blizgučiai? Juk moterys laimėti negali, nes dominuoja vyrai, o jeigu moterys laimi, tai tik dėl vyrų gailesčio ir dėl to, kad vyrams rūpi pasipuikuoti prieš save jaunomis gražiomis merginomis. Kai tos susensta, tai ir apdovanojimų nebegauna! Tariant profesorius Pauliaus Subačiaus žodžiais, „Čia pasąmonė, taip ji veikia“.
Gal iš tiesų kaip poetai vyrai labiau vertinami dėl to, kad tai savo prigimtimi yra egzotiškesnis dalykas? Atsiribojant nuo paskirų atvejų ir žiūrint labai bendrai, kone primityviai, rašanti moteris yra tiesiog moteris, kuri nebijo ir moka pasakyti tai, ką jaučia, bet ko neišreiškia daugybė moterų, tuo tarpu rašantis vyras yra „kitoks“, nes jis ne tik nebijo ir moka pasakyti tai, ką galbūt nemokėdami išsireikšti jaučia ir mąsto vyrai, bet jis kartu jaučia ir mąsto kitaip, nei dauguma jo bendralyčių. Jeigu moterų atveju yra išimčių, nes taip pat esama perdėm unikaliai „kitokių“, tai vyrų tarpe tokie yra beveik visi. Tai nebūtinai išeina į gerą, tačiau tai yra „neteisingo“ požiūrio į lytinį pasiskirstymą poezijoje šaknys, su kuriuo asmeniškai neprivalome sutikti, bet kuris psichologiškai tikrai veikia.
Nereikėtų čia pateikiamų sąlyginių svarstymų priimti kaip universalios generalizacijos, tinkančios visiems vyrams ir visoms moterims, nes niekam lyties pagrindu nėra nei prigimties, nei kultūros užginta tapti aukščiausio lygio poete ar poetu.
Periferinis seksizmas seksocentristinėje perspektyvoje
Neseniai A. Kaziliūnaitė paskelbė straipsnį „Seksas telefonu, arba Apie seksizmą lietuvių kultūriniame lauke“, kuriame kalba apie tą pačią temą, tik kur kas asmeniškesniu lygmeniu. Ji prisimena atvejį, kai prie mikrofono garsiau įkvėpusi oro, susilaukė garsios premijuoto poeto replikos kitam premijuotam poetui: „Seksas telefonu!“ Tai esąs seksizmas, objektyvizuojantis moterį kūrėją ir įtvirtinantis premijuotojo vyro pergalės statusą.
Visų pirma, chamizmas nėra seksizmas. Minėtoji replika yra chamiška, o ne seksistinė, ji vienodai nepriimtina pagal savo turinį nepriklausomai nuo adresato lyties. Seksocentrizmu persmelktoje visuomenėje kiekvienas gilesnis atodūsis, aimana ar dviprasmiškiau pasirodęs judesys gali ir dažnai būna pritempiamas prie atitinkamo konteksto. Lyties faktorius čia reikšmingas nebent tiek, kiek vyrai sau leidžia būti chamais moterų atžvilgiu labiau, negu kitų vyrų, nes nejaučia tokios didelės fizinės agresijos baimės. Tai niekaip nepateisina tų vyrų, kurie taip elgiasi, ir jų chamiškumą iš tiesų reikėtų pažaboti.
Ar esama moters objektyvizavimo?
Esama. Tačiau tai tik seksistinės dulkės seksocentrizmo šiukšlyne, pasiekusiame pornokaliptinį taršos mastą. Prie moters kūno pavertimo preke moterys prisidėjo labiau, negu vyrai, nes jos labai gerai suvokė, jog tai yra geriausia priemonė valdyti tuos savo valios atsisakiusius ar neišsiugdžiusius ir todėl fiziškai determinuotus bei devoliuciškai sugyvūnėjusius vyrus, net jei šie subtiliai užsimaskuoja.
Pavyzdžiui, seksistišku moterų objektyvizavimu Donaldą Trumpą kaltinanti dainininkė Miley Cyrus, kuri savo pasirodymuose save pateikia būtent kaip sekso objektą – išsinuoginusi, nuolat savo pasturgaliu maskatuojanti ir net jos šou pasižiūrėti atėjusiems ir apsiseilėjusiems vaikiūkščiams leidžianti glostyti ir liesti intymias savo kūno vietas, jau nekalbant apie tarytum sueičiai paruoštas pozas ir apskritai maksimaliai seksualizuotą savęs pateikimą – pati savaime yra parodija, kurią sunku dar labiau pašiepti. Kai tokie ar panašūs žmonės kaltina vyrus ar dalį jų, kad šie sumenkino moters įvaizdį, jie paprasčiausiai savo elgesiu neigia savo žodžius. Kol egzistuoja tokios iškrypėlės, kaip Cyrus, kalbėjimas apie vyrų seksizmą didžia dalimi yra tik tuščiažiedis vogravimas apie nepaliaujamai daužomų stiklų byrėjimą ant galvos. Nuo šukių gali prisidengti, bet jų nesustabdysi nesustabdęs kaltininkų.
Tai – „liberalios demokratijos“ grimasos. Kiekvienas gali reikšti savo įsitikinimus, tačiau dažnas tų įsitikinimų arba visiškai neturi, arba jie nėra jo įsitikinimai, o yra tik į galvas įdiegtos, lengvai nuspėjamos ir žmogiškumą žmonėse naikinančios socialinės programos. Vienam įdiegta, kad tik per kūną gali kažką pasiekti, kitam – kad tik per kūną gali mylėti, trečiam – kad tik per kūniškumą gali pasijusti pranašesnis už kitą asmenį. Susikuria priežasčių grandinė, kurioje valingumą pakeičia socialinis valentingumas – geba keistis tam tikrais vidujai inkrustuotais mąstysenos ir elgsenos elementais su kitais, paliekant juose tokį patį socialinį įspaudą ir kitokį priimant iš jų.
Laisvų žmonių laisvu savęs valdymu turėjusi būti demokratija virsta laisvais save laikančių biologinių mašinų laisvės simuliacija, kurios nesibaigiančiam instinktyvumui pajungiamas ne tik praktinis ir kasdienis seksistinis diskursas, bet kartu ir teorinis seksizmo diskursas.
Ką nors apkaltinti seksizmu tapo tiek instinktyvu, kad jau seniai galima kalbėti apie seksizmo metadiskursą. Tą tobulai iliustruoja pati straipsnio autorė, po jai atsidusus išsakytos chamiškos replikos „Seksas telefonu!“ prisiminimo pridūrusi: „Nieko panašaus veikiausiai nebūtų nutikę, jei prie mikrofono stovėtų jaunas poetas vyras. O jei taip ir būtų nutikę, tai veikiausiai kultūrinio lauko kontekste turėtų visai kitas reikšmes.“ Jeigu pirmoji replika yra ne seksistinė, o chamiška, tai cituotieji A. Kaziliūnaitės žodžiai yra gryniausias seksizmas.
Šiuo atveju implikuojama, jog bet kokie seksualinę potekstę turintys juokeliai, kad ir kokie chamiškai nevykę būtų, iš principo moterų atžvilgiu yra labiau seksistiniai, nei vyrų atžvilgiu, net jeigu ir turi absoliučiai tą patį turinį esant toms pačioms aplinkybėms. Kitaip tariant, suponuojamas esencialistinis seksizmas, kuris pasireiškia tik moterų, bet ne vyrų atžvilgiu. Iš to plaukia, kad vyras, sakydamas seksualinį juokelį vienodomis aplinkybėmis atskirai moters ir vyro atžvilgiu, pasąmoningai turi seksistinę potekstę, žeidžiamąją galią, objektyvizuojančią nuostatą ir savęs sureikšminimą moters atžvilgiu, bet, net jeigu lygiai tą patį galvotų ir vyro atžvilgiu, iš tiesų kalbėdamas apie vyrą pasąmoningai viso šito neturėtų galvoje.
Tai gali pasirodyti kaip bereikalingas kabinėjimasis prie netiksliai išreikštų žodžių, tuo labiau, kad cituojamuose žodžiuose dusyk įterptas perkūnsargis „veikiausiai“, tačiau tokių žodžių krūvis yra kur kas didesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes tie žodžiai yra tobula jau pusę amžiaus laimingai besitęsiančios marksizmo ir psichoanalizės santuokos išraiška.
Tą išduoda ir A. Kaziliūnaitės vartojamos išraiškos apie užsimaskavusius galios diskursus, apgaulingas kultūrines atpažintis ir su tuo susijusias absoliutumo iliuzijas. Toks brovimasis į pasąmonę, jį ekstrapoliuojant visam kultūriniam laukui – „Premijų pasiskirstymas Lietuvoje iš esmės visą moterų kuriamą kultūrą redukuoja į „seksą telefonu““ – yra ne kas kita, kaip marksistinę ideologijos ar ideologizuotos sąmonės kritiką perkeitusi psichoanalitinė pasąmonės kritika. Tekste jau vien sintaksiniu pavidalu jaučiama Michelio Foucault, kurį autorė nagrinėja savo disertacijoje, įtaka, tad nieko nuostabaus, nes Foucault yra gimęs būtent iš minėtos santuokos, nors ir galutinai dar nepasidavęs „tėvų“ įtakai.
Šitokia ideologinė feminizmo parodija, realių problemų matricas taikydama ir plėsdama kontekstuose, kuriuose nieko panašaus nėra, skatina neapykantą ne tik tokiam feminizmui, bet ir feminizmui apskritai. Sąmoningesnes moteris, nenorinčias su tuo turėti jokių reikalų, tai verčia aukoti teisingumo siekį net ir ten, kur tikrai esama neteisybės tarp lyčių. Tai ne tik žlugdo tikrą kovą už moterų teises, bet kartu yra pakankami ilga vinis į demokratijos karstą.
„Seksizmas pats save slepia“, – sako A. Kaziliūnaitė. Tai į psichoanalitinį skudurą suvyniotas metafizinis teiginys. Jo ideologinę funkciją labai aiškiai išreiškia tai, kad jam neįmanoma nei praktiškai, nei konceptualiai paprieštarauti, kadangi bet koks nesutikimas bus pasitiktas priekaištu, jog tu pats esi seksistas, todėl ir nesupranti. Tai postmodernios mąstysenos struktūra, integruojanti bet kokią kritiką ar prieštarą kaip savo pačios nediskursyvaus teisingumo patvirtinimą. Savo ruožtu tai yra ilgos vinies užlenkimas vos įpusėjus ją kalti į demokratijos karstą – dabar jau nei ištrauksi, nei sukalsi iki galo.
„Problemos“ ištakos: lyrinė nelygybė!
Tariamos lyčių nelygybės poezijos kultūriniame lauke neįmanoma suprasti be normatyvinio dėmens. Todėl pats laikas pakalbėti apie gelminę priežastį, kuri yra pernelyg akivaizdi ir perdėm skaudi, kad būtų apsvarstyta kaip galimai teisinga.
Reikia pripažinti, kad Lietuvoje yra nykiai mažai gerų poečių moterų ir nepadoriai daug gerų poetų vyrų. Jeigu kalbame apie jauniausiuosius, tai, kaip jau minėjome, matomas lygiai atvirkščias vaizdas. Ar ir toliau laikui bėgant vyks lytinės disproporcijos polių apsikeitimas vietomis, dar nežinia. Galbūt paaiškės, jog tai buvo trumpalaikė tendencija, neturinti jokių pretenzijų į dėsningumą.
Tačiau pažvelkime į tuos pačius Jotvingių premijos laureatus: Nijolė Miliauskaitė (galbūt geriausia lietuvių poetė po Salomėjos Nėries) ir Viktorija Daujotytė. Taip pat pažiūrėkime, kokio lygio poetus turime vyrų laureatų tarpe: Vytautas P. Bložė, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Donaldas Kajokas, Sigitas Geda, Sigitas Parulskis, Antanas A. Jonynas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Tomas Venclova, Kęstutis Navakas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys, Eugenijus Ališanka, Gytis Norvilas. Įspūdingas sąrašas…
N. Miliauskaitė teisėtai atsidūrė šiame sąraše, nes ji tikrai gali lygiomis jėgomis varžytis su didele dalimi šių poetų. V. Daujotytės žanras labai savitas, o ji pati kaip grynakraujė poetė yra reta savo biografijoje, todėl, slegiamas jos literatūrologinio autoriteto, pasilieku teisę jos santykio su šiais poetais, kaip ir apskritai jos lygio visame kontekste, nevertinti. Tačiau ką galima pasakyti apie šiuo metu rašančias lietuvių poetes moteris ir šiuos laureatus? Ko gero, Lietuvoje nėra nė vienos gyvos poetės, kuri prilygtų bent vienam iš čia suminėtų poetų (taip, N. Miliauskaitei irgi!).
Išskyrus Gražiną Cieškaitę, kuri, šių eilučių autoriaus įsitikinimu, šiuo metu yra geriausia lietuvių poetė moteris. Nepelnytai primiršta ir nustumta į poetinio gyvenimo paraštes. Ar ji galėjo gauti tą premiją? Galėjo… Bet ji vis dar gali!
Ar galėjo tą premiją gauti Judita Vaičiūnaitė, Janina Degutytė?
Galėjo… Ar ją galėjo gauti Erika Drungytė, Ramutė Skučaitė?
Galėjo ir vis dar gali! Bet ją taip pat galėjo gauti ir Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis, Vacys Reimeris… galėjo ir vis dar gali gauti Viktoras Rudžianskas – aukščiausio rango poetai, kuriems taip pat neprilygsta nė viena moteris poetė, išskyrus tą pačią G. Cieškaitę.
S. Nėris, nepaisant jos siaubingos išdavystės, už kurią ji pati sau atleisti taip ir nesugebėjo, kaip nesugebėsime ir mes, vis dėlto išlieka geriausia visų laikų lietuvių poete moterimi. Jai už nugaros kiek nutolusi stojasi N. Miliauskaitė ir G. Cieškaitė. Kiek toliau rikiuojasi čia visos minėtos poetės. Išskyrus A. Kaziliūnaitę, kuri, nors poetė, čia paminėta ne kaip poetė, o kaip probleminio burbulo pūtėja, todėl jos kūrybos nevertinsiu, nes viso straipsnio kontekste tai nesunkiai išvirstų į argumentą ad hominem. Bet tai mano vertinimas, kuriuo bent iš dalies bandau paaiškinti, kodėl kuriamas moterų nelygybės poezijoje „diskursas“. Be to, S. Nėries premiją yra gavę 26 vyrai ir 18 moterų – ar tai irgi nelygybė, ar vis dėlto disproporcija per menka, kad būtų galima taip teigti?
Jeigu lytinės nelygybės burbulą išpūtė lyrinės nelygybės situacija, tuomet galima pripažinti, jog demokratija tapo purvinu skuduru, į kurį kiekvienas gali bandyti valyti savo kojas, rizikuodamas jas išsitepti dar labiau. Postmodernus būvis anapus diskurso verčia įsileisti į begalines diskusijas, niekur nevedančius ginčus, pasiteisinimus ir tuščią kovą, kuri yra tik įvairių nebendramačių procesų kryžkelė, subendravardiklinta ir – tarytum europinės lėšos – postmoderno projekto rengėjų įsisavinta.
Demokratija, kiekvienam balsui suteikdama vienodą vertę, bet įsipareigodama daugumos valiai, yra priversta blaškytis tarp nesutaikomų prieštaravimų. „Liberali demokratija“ pagrįstai gali būti vadinama postmodernia demokratija, nes joje niekas atskirai neturi galios monopolio, išskyrus tuos, kurie skelbia, kad niekas neturi galios monopolio. Tvirčiausiai įsišaknijęs metapasakojimas yra metapasakojimų neigimą išpažįstančių piliečių ideologija. Jürgenas Habermasas postmodernistus kaltina darant performatyvią prieštarą (performative contradiction), nes šie daro būtent tą patį, ką bando paneigti, ir tą daro kaip tik tam, kad tai paneigtų, tokiu būdu dvigubai paneigdami patys save. Postmodernioji demokratija leidžia seksizmo diskursui tapti seksistiniu diskursu, paneigiančiu jo kūrėjų intencijas. Galbūt tai tikroji metafizinio teiginio „seksizmas pats save slepia“ prasmė?
