Lietuvaičių politinį raštingumą gerai atspindi ta aplinkybė, jog į protestą, reikalaujantį valdžios pasitraukimo, susizgribo susitelkti po Andriaus Tapino skėčiu. Juk būtent jo skėtis buvo brukamas tarp šonkaulių ar į gerkles visiems, kas drįso sakyti, jog kiauras tas jo skėtis ir kad giedroje iš dangaus nereikia tikėtis jokio skystimėlio.
Tapino teroro skėtis, išsiskleidęs visuose jo veiklos baruose, buvo viena lemtingiausių priežasčių, dabartinę valdžią pasodinusių į Seimą.
Kitaip tariant, „valstiečiai“ yra tas lietus, nuo kurio Tapinas bandė apsaugoti savo skėčiu ne jį išskleisdamas virš žmonių, o, priešingai, jį suskleidęs ir tartum durtuvu badydamas jiems į ausis, gerkles, akis, šonkaulius, tarpkojus ar net tarpupirščius. Natūralu, kad tas skėtis per ilgus metus trukusį ir pastarąjį laikotarpį pagilėjusį badymetį nusitrynė, sutrūkinėjo ir tankiais plyšiais – tarytum durtuvais būtų liję – prakiuro.
O tada ateina lietus, ir per skėtį lyja kiaurai…
Visa bėda ne tai, kad skėtis neapsaugo, bet kad juo toliau it durtuvu mosikuojama, nė nesivarginant jo išskleisti. Gal todėl nei Tapinas, nei jo išauginta liberalkomjaunuoliškoji karta nespėjo suprasti, kad tas skėtis kiauras. Nes jie mano, kad nuo lietaus apsisaugoma durtuvais. Durtuvais jie kovoja prieš valstiečius, kurių gyvenamoje tikrovėje lietus tam tikrais periodais tampa labai išganingas.
„Valstiečiai“ yra tas lietus – prastas, nusiviltas, veikiau erzinantis nei malonus, bet vis viena lietus. Durtuvais čia nieko nepadarysi. Ypač nesupratęs, kad lietus ateina net ir tada, kai niekas jo nelaukia. Tokiu atveju lieka tik saugotis.
Siekiamo tikslo atžvilgiu – apsisaugoti nuo „valstiečių“ lietaus – didžiausia klaida yra badyti kitus. Nes jie, laukę ar nelaukę to lietaus, saugojęsi ar nesisaugoję nuo jo, tai jau tikrai ir savo skėčius nuo dangaus nukreips į užpuoliką, kad galėtų apsisaugoti nuo jo. Bet žinote, ką tai reiškia? Kad vienplaukė likusi galva ant savęs patrauks dar daugiau lietaus.
Ir taip niekada neišsigiedrys. Pasternakas klydo…
Veidaknygė
