Gerbiami minėjimo dalyviai, brangūs Lietuvos žmonės, esu be galo laimingas šiandien galėdamas kreiptis iš šios tribūnos. Man sunku išsakyti savo dėkingumą Sąjūdžio didžiūnams už nuveiktus darbus, kurių vaisiais mintame kiekvieną dieną. Tačiau dar sunkiau apsakyti tą liūdesį ir neviltį, kurioje lietuvių tauta skęsta apsinuodijusi tais vaisiais, kuriais niekas daugiau nebesirūpina.
Užteks padėkų, atėjo laikas prasikrapštyti akis. Kol įvairiose iškilmėse linksminamės, mūsų senoliai miršta apleisti palatose ir trobose. Kol giriamės iškovoję laisvę, daugiau kaip pusė milijono Lietuvos gyventojų (600 tūkst. Lietuvos žmonių), įsivaizduojat kokie skaičiai – 600 tūkst. Lietuvos žmonių dūsta žemiau skurdo ribos. Kol mes spygaujame apie globalią Lietuvą, trečdalis mūsų moksleivių Lietuvoje nebemato ateities galimybių. Esu iš kaimo Kelmės rajone, tad žinau, ką kalbu. Jau šiandien bet kuriame provincijos mieste ar kaime matome nykiai tuščias gatves, uždarytas mokyklas, apleistus parkus. Ta nejauki tuštuma primena kare išmirusios tautos kapą, ant kurio teliko beprasmiu virtęs žodis „Tėvynė“. Mes į tai reaguojame kalbomis apie sėkmės Lietuvą ar globalios Lietuvos perspektyvą. Ir ką, prisišnekėjome. Net 82 proc. moksleivių svarsto apie emigraciją, kurios mastai niekaip nemažėja. Sąjūdžio programoje buvo iškeltas tikslas įtvirtinti tautinę švietimo sitemą, kurioje būtų ugdomos Lietuvai patriotiškai atsidavusios asmenybės. Šiandien, panašu, mums į tai nusispjauti. Tarsi daugelio žmonių beviltiška ekonominė padėtis ir labiausiai Europoje auganti socialinė atskirtis dar nepakankamai mažintų norą palikti Lietuvą, nes dar ir visiškai apolitiška švietimo sistema bei kalbomis apie globalią Lietuvą ugdome politinių beraščių, ekonominių migrantų ir Tėvynės likimui stipriai abejingų kosmopolitų kartą.
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvą paliko jau beveik milijonas žmonių. O mes išsiviepę bukai aiškiname, jog įsivešime pigių imigrantų ir užkišime atsivėrusią skylę. Tai sena komunistinė logika. Sovietų maršalas Georgijus Žukovas yra pasakęs – žuvančių vyrų negailėkit, bobos vis tiek prigimdys. Šiandien jau ir mūsiškiai sako panašiai: negailėkite iš Tėvynės išvarytų tautiečių – iš svetur atsivarysim naujų. Ar jau visai pamiršome, kad Sąjūdžio programoje buvo labai aiškiai pasakyta – nekontroliuojama migracija, atitraukianti žmones nuo gimtosios žemės yra žalinga tautų nacionaliniams interesams, o naujoji ekonominė politika privalo tarnauti ne anoniminei visuomenei, bet konkretiems Lietuvos žmonėms. Tačiau šie Lietuvos žmonės paprasčiausiai buvo užmiršti, o šią pačių lietuvių užmarštį mes vadiname – tik paklausykite – globalia Lietuva. Jeigu Lietuva yra visur ir jai užtenka bendros žmoniškumo konstitucijos, tuomet atsakykite man, kvailam vaikėzui, kuriems velniams ta Lietuvos valstybė apskritai reikalinga? Kam reikėjo kruvinų aukų už Lietuvą, jeigu būtų užtekę atidaryti SSRS sienas, kad visi patogiai išsivaikščiotume. Globali Lietuva iš esmės sako, kad Lietuvos valstybė lietuviui kaip penkta koja šuniui, kuri tik apsunkina gyvenimą.
Gana apsimetinėti prieš „nuogą karalių“, turime pagaliau pripažinti tai, kas akivaizdu. Būtent konservatorių partija, kuri kūrėsi kaip Sąjūdžio tęsėja, sukurdama globalios Lietuvos projektą, iš tikrųjų pati pirmoji išdavė Sąjūdžio idealus. Ne geriau atrodo ir kitos partijos, bet iš jų, tiesą sakant, niekas nieko ir nesitikėjo. Tai dvigubas smūgis tikėjimui Lietuvos ateitimi. Mes turime daug įvairių partijų, „MG Baltic“ turi savo liberalią nusikaltėlių partiją, buvę komunistai turi savo partiją, valstiečiai, tautininkai, lenkai, žalieji, darbininkai irgi turi po partiją. Net Kremliaus agentai ir tų agentų medžiotojai turi savo partijas. Tuoj turėsime eurotautininkų, pabėgėlių ir kokių nors homoseksualistų partiją – kiekvienai po savą interesą.
Turime gyvą lietuvių tautą. Vieną ir vienintelę. Bet savo tautą mes uždarėme į karstą, kurį, seniai nuleidę į duobę, bandome palaidoti „fantastiškomis“ partijų programomis, kurios visos, kaip viena, užmirštamos po rinkimų. Partijos ir rinkimai, galėję tapti irklais, kuriais Lietuva kabintųsi į priekį, šiandien yra tapę kastuvais, kuriais naudojasi mūsų tautos duobkasiai. Kada girdžiu kalbant, jog už tautinės valstybės idėjos kyšo Kremliaus ausys, kad turime jos išsižadėti ir būti eurotautiniais, turiu pripažinti, jog tai bemaž baisiausias lietuvių tautos ir valstybės išniekinimas nuo to meto, kai Algirdas Brazauskas Lietuvos vėliavą pavadino skuduru. Turime aiškiai suprasti, kad eurotautininko pirminis interesas yra euro finansuojamas tautų sumaišymo politinis projektas, kuriame ne piniginis lietuvių tautos interesas laikomas visišku nesusipratimu.
Negalime sau leisti pamiršti, kad tautinė valstybė – tai kone pamatinis Sąjūdžio idealas. Sąjūdžio programoje tautų sumaišymo ir suliejimo politika yra prilyginama stalinistiniam genocidui ir smerkiama kaip nusikalstama ir antihumaniška. Tai, ką Sąjūdis laikė stalinistinio teroro nusikaltimu, mes šiandien sau aiškiname kaip vienintelę Lietuvos išlikimo perspektyvą. Palaukit, palaukit, aš žinau, kas man tuoj bus pasakyta – jeigu tu drįsti šitaip kritikuoti šiandienos idelogus ir demagogus, kaltindamas juos Lietuvos silpninimu ar net naikinimu, vadinasi tu pats esi Lietuvos išdavikas ir tikriausiai netgi nedraugiškų valstybių agentas. Ką gi, jeigu bandymas vadovautis Sąjūdžio programa, atnešusia Lietuvai laisvę, yra tarnystė priešui, belieka pripažinti, kad pagrindinis šiandienos eurotautininkų priešas yra – nei daugiau, nei mažiau – pati Lietuvos laisvė. Laikas baigti šį kvailą etikečių klijavimą, ir pagaliau pripažinti, kad Lietuvą pradėjome laidoti, neišgirdę mirties nuosprendžio, ir ryžtis pagaliau gaivinti, o ne dusinti jos gyvybę. Lietuvių tauta yra gyva ir kaip jaunosios kartos atstovas Sąjūdžio 30-mečio proga pažadu, kad po pasaulį išsiblaškę, iš namų išvaryti tėvynainiai ras savo kelią atgal, rasime bendrą pagrindą susivienyti ir lietuvių tauta vėl sugrįš namo gyvuoti čia per amžius. Savo laisvoje valstybėje. Ačiū.
Dagiau žiūrėkite paspaudę paveikslėlį:
