Vytautas Vyšniauskas. Užtenka kartoti, kad Lietuva skęsta

Danas NAGELĖ

2018 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 810 tūkst. nuolatinių gyventojų – 37,8 tūkst., arba 1,3 proc., mažiau negu 2017 metų pradžioje, negailestingai skelbia Statistikos departamentas. Išeina, kad per metus netekome didesnio miesto nei Marijampolė. Didžiąja dalimi dėl to kalta emigracija.

Birželį mokslininkai pristatė tyrimą, kuriame klausė žmonių, kokie labiausiai taisytini dalykai Lietuvoje. Dažniausiai minėti – korupcijos dydis, ekonominė nelygybė, nepagarba eiliniam žmogui, verslininkų gobšumas ir kiti.

Tyrimas parodė, kad tik trečdalis emigrantų galėjo sau leisti neblogai gyventi Lietuvoje. Net apie 7 proc. išvykusiųjų sakė, kad galėjo sau viską leisti. Per 13 proc. respondentų pripažino, kad jiems stigo pinigų net maistui.

Kaip nusprendę išvykti jautėsi gyvendami Lietuvoje? Daugiau kaip trečdalis Lietuvoje jautėsi nelaimingi, net per 56 proc. jautėsi nereikalingi gimtinėje.

Priešnuodžių emigracijai vis dar nerandame. Gal ne ten ieškome? Laukdami, kol išvykstančiųjų srautus pažabos valdžia, pamirštame, kad situaciją pakeisti galime mes patys.

„Vakaro žinios“ paklausė jauno visuomenės atstovo, Vilniaus universiteto filosofijos magistranto Vytauto Vyšniausko, kodėl jaunimui nemiela gyventi Lietuvoje, ir ką daryti, kad tai pasikeistų.

Situaciją komentuoja Filosofijos magistrantas Vytautas VYŠNIAUSKAS:

Iš Lietuvos jaunimas bėga dėl dviejų priežasčių, kurios yra taip tarpusavyje susijusios, kad likvidavus vieną, gerokai sumenktų ir kita. Jos ir lemia, kad 14-29 metų žmonių per 2017-uosius Lietuvoje sumažėjo beveik 31 tūkst.

Emigracija tapo norma

Pirma priežastis yra iš tiesų vargingos jauno žmogaus įsitvirtinimo sąlygos: maži atlyginimai, darbo patirties reikalavimas siekiant įsidarbinti, sudėtingos paskolų būstui sąlygos, nemotyvuojanti šeimos rėmimo politika, universitetų pertvarkymas laisvosios rinkos principais. Visa tai žmogų palieka tarp pasirinkimų, kurie dažnai patys savaime mažai ką keičia, nes ar vienaip, ar kitaip žmogus supranta, kad yra šalių, į kurias gali emigruoti ir kuriose nei viena iš minėtų problemų arba neegzistuoja, arba jos pasireiškia gerokai mažesniu laipsniu.

Kita priežastis yra moralinė ir susijusi su nuolatiniu kalbėjimu apie tai, kaip užsienyje viskas gera ir gražu, nuolatiniu Lietuvos kaltinimu provincialumu, tam tikros mados išvykti kūrimu.

Juk jeigu jau mokykloje 82 proc. vyresnių klasių mokinių galvoja apie emigraciją, o trečdalis jų nori emigruoti visam laikui, kai jie dar net nėra pabandę čia įsitvirtinti, tai akivaizdu, jog tokios jų nuotaikos susijusios ne tiek su realia padėtimi, kiek su amžinu smegenų plovimu apie Lietuvos provincialumą ir užsienio stebuklus.

Kai žmogui nuolat kalama į galvą, kad jis turi absoliučią pasirinkimo laisvę, bet nekalbama apie įsipareigojimus, apie tos pasirinkimo laisvės padarinius, apie kitus veiksnius, ribojančius tą laisvę, tai žmogus nebejaučia jokio poreikio bandyti kažką kurti sudėtingesnėmis aplinkybėmis, kad jas palengvintų, jis tada ieško laisviausio, taigi lengviausio sprendimo, kuriuo ne vienam tampa emigracija.

Juk dažnai girdime žmones, kurie vieni kitus atbaido nuo gyvenimo Lietuvoje, kai sako, jog čia šitame politiniame ir moraliniame durnyne nėra prasmės apskritai bandyti kažką kurti, todėl geriau iš karto lėkti ten, kur viskas lengviau ir paprasčiau.

Reikia imti ir daryti

Daug kam sunku priimti sprendimą palikti savo namus, bet ekonomine prasme tai atsiperka. O jeigu vis dėlto būtų ugdomas suvokimas, kad gyvenimas savo namuose yra kur kas brangesnis dalykas už visus ekonominius turtus, žmonės dėtų daugiau pastangų, kad čia išgyventų.

Dabar gi didžiausi entuziastai stengiasi kažką padaryti, bet, kai jų bendraamžiai masėmis bėga iš čia, tai ir tie pavieniai entuziastai nebesugeba tokiomis sąlygomis išsilaikyti, jie irgi neretai yra priversti bėgti.

Tad jeigu būtų mažiau kalbama apie globalios Lietuvos stiliumi sukurptas nesąmones, kuriančias iliuziją, kad žmogus turi absoliučią pasirinkimo laisvę, už kurią niekas be jo paties nėra atsakingas, tada žmonės kur kas rimčiau pažiūrėtų į čia esančias problemas, kad už jas jie visi yra atsakingi ir privalo reikalauti politinės atsakomybės iš tų, kurie turi svertus spręsti tas problemas.

Jeigu Lietuvoje kas nors negerai, tai lietuvis, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Sinica, linkęs nieko nedaryti, tik galbūt skųstis savo draugams ar kaimynams. Bet apie didesnio masto protesto akcijas ar mitingus išvis neverta kalbėti, nes geriausiu atveju susirenka tik kanapių rūkytojai paprotestuoti, kad jų pasilinksminimo sampratai teisine prasme dar ne iki galo duota žalia šviesa.

Tik sąmoningai suvokus savo atsakomybę už valstybę, įmanoma pradėti kažką daryti tam, kad asmeniškai gyvenimas čia būtų geras ir kad jaustumeisi kaip namie, o ne kaip niekam nereikalingas išteklius, kurį lengvai gali pakeisti bet kurios tautybės ar pilietybės perėjūnas.

Moralinė ir ideologinė priežastys yra sunkiai sprendžiamos, nes daugybė žmonių ne tik nuoširdžiai įsipainioję šios ideologijos žabangose, bet ir mūru stoja už tokią ideologiją ir neleidžia pakeisti mąstymo krypties. O tą padaryti yra būtina.

Turime stengtis vieni kitus įkalbėti ir įtikinti, kad tik kartu sutelkę politinę valią kaip tauta galime išspręsti mūsų šalį kamuojančias problemas.

Trūksta vienybės

Sumenkus šiam moraliniam emigracijos veiksniui, daug blaiviau galėtume pasižiūrėti ir į konkrečių sprendimų reikalaujančias problemas. Pavyzdžiui, Vengrijoje jaunoms šeimoms suteikiama didelė beprocentinė būsto paskola, o jei per dešimtmetį šeima susilaukia bent trijų vaikų, pusės tos paskolos grąžinti nebereikia, ji paliekama dovanai. Geresnio paskatinimo gimstamumui, šeimų kūrimuisi ir norui likti šalyje neįsivaizduoju.

Kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje? Todėl, kad žmonės to nereikalauja. Pensininkai susiburia į pensininkų problemoms skirtus sąjūdžius, papiketuoja keliese, bet į kitas valstybinio masto problemas, kurioms reikia žmonių susitelkimo, nesikiša, nes tai jų tiesiogiai esą neliečia.

Tą patį daro kokiu nors kitu pagrindu susibūrę kokios nors profesijos atstovai, kurie irgi nesikiša į pensininkų reikalus. O jie turėtų veikti išvien tiek vienu, tiek kitu atveju. Tik kartu susitelkus įmanoma pareikalauti kažkokių sprendimų, ir su tais reikalavimais politikai privalėtų skaitytis.

Dabar lietuviai patys leidžiasi mulkinami. Kad reikėjo kažką daryti, supranta tik tada, kai šaukštai jau po pietų, kai tie šaukštai jau tušti, ir kai tuščias pilvas ima gurgti. O kai buvo aiškinama, kad kažką reikia daryti neatidėliojant, niekas nekreipė dėmesio, nes nenorėjo tuščiai „politikuoti“. Na, nenorėjo „tuščiai“ politikuoti, tai dabar turi pustuštį skrandį. Tai – natūrali politinės apatijos pasekmė.

Taigi sakyčiau, kad reikia atsisakyti pražūtingų ideologinių apribojimų ir iliuzijų dėl begalinės laisvės ir imtis čia bei dabar tą laisvę tiek, kiek įmanoma, realizuoti visiems kartu susitelkus. Taip abi problemos bus palaipsniui sprendžiamos ir priežasčių emigruoti spektras pradės labai sparčiai trauktis.

Be abejonės, išvykti studijuoti į užsienį ar pamatyti pasaulio, ypač jaunam žmogui, visuomet yra puiki galimybė, kurios niekas neturi atsisakyti. Tačiau kai noras pamatyti pasaulį viršija norą turėti savo namus, savo valstybę ir savo gyvastingą tautą, tai tas noras pamatyti pasaulį virsta evakuacija.

Žinote, jei apynormaliame laive staiga būtų paskelbta, kad jis skęsta, visi pultų gelbėtis ir evakuotis, kol masinė panika ir isterija galiausia apimtų ir laivo kapitoną, kuris įtikėtų šia beprotybe ir imtų gelbėtis pats.

O tada nevaldomas laivas, prie kurio vairo stotų nieko apie jo valdymą nesuprantantieji, bet pagaliau valdovais pasijutę žmogeliai, neilgai truktų paklysti ar paskęsti.

Kaip tik tą dabartinėje Lietuvoje ir matome: buvo paskleista masinė isterija ir panika, kad laivas skęsta, ir jis iš tiesų ėmė skęsti, nes demografinė padėtis yra pasiekus katastrofišką mastą.

Laivą įmanoma suvaldyti ir juo toliau plaukti, bet tam reikia liautis jo pražūtį programuojantį gelbėjimąsi anksčiau laiko.