Vilniaus universiteto senatas, kurio sudaryta kompetentinga komisija keletą savaičių tyrė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) skaidrumą, iš esmės pripažino faktą, kad profesorius Vytautas Radžvilas yra persekiojamas dėl pažiūrų. Profesoriaus etatas panaikintas be konkurso, o kaip alternatyva pasiūlytas kitiems asmenims specialiai pritaikytas konkursas, į kurį V.Radžvilas, pasak senato, objektyviai negalėjo pretenduoti.
Lyg to būtų maža, rektorius balsavo prieš šias išvadas, o senatui jas priėmus, pareiškė jų sprendimo nepaisysiąs. Tai reiškia, kad prof. Ramūno Vilpišausko aferą patvirtinęs rektorius prof. Artūras Žukauskas už ją prisiima visą atsakomybę. Verta įsidėmėti: VU vadovas remia ir dangsto jei ne politinį persekiojimą dėl pažiūrų, tai mažų mažiausiai – neskaidrius konkursus, taip pat pažeidžia universiteto statutą, taigi ir Lietuvos Respublikos įstatymus, bei atvirai sabotuoja studentų iniciatyvą ir akademinės bendruomenės sprendimus.
Stambias partijas ir institucijas purtant korupciniams skandalams, neskaidri rektoriaus ir TSPMI politika puikiai įsijungia į nusikaltėlių chorą. Vieną po kitos valstybines aferas vykdančio „MG Baltic“ savininkas Darius Mockus, įkūręs verslo interesams tarnaujantį ir progresiniams mokesčiams, taigi ir milžiniškos socialinės atskirties įveikimui, labiausiai Lietuvoje pasipriešinusį Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI), praktiškai užvaldė didelę dalį švietimo sistemos. Valstybės saugumo departamento pažymoje nurodyti „MG Baltic“ strateginiai tikslai sutampa su LLRI misijoje užsibrėžtomis veiklos kryptimis.
2009 m. TSPMI direktoriumi tapo ir juo iki šiol yra LLRI statytinis prof. R.Vilpišauskas. 1997-2004 m. jis dirbo LLRI, o 2004-2009 m. – Lietuvos Respublikos prezidento patarėju, tad 12 metų turėjo galimybę skleisti ir vykdyti „MG Baltic“ antivalstybinius išteklių užvaldymo, nuosavybės privatizavimo ir turto išgrobstymo interesus atitinkančią ideologiją. Tam iki šiol puikiai pasitarnauja „MG Baltic“ koncernui nuo 2002 m. priklausanti didžiausia televizijų grupė Lietuvoje, valdanti LNK, „Info TV“, BTV, TV1 ir „Liuks!“ kanalus.
Netrukus po R.Vilpišausko tapimo TSPMI direktoriumi, šiame institute ekonomiką ėmė dėstyti LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas, kurio kvalifikacija eiti lektoriaus pareigas net formaliu požiūriu kelia daug abejonių. Bet kokia ironija apie kritiką institutui už jo didelę ideologizaciją ir virtimą laisvosios rinkos ir neoliberalių nuostatų propagandine mokykla praranda bet kokią prasmę. Sulig R.Vilpišausko ir jo propaguojamos ideologijos įsigalėjimu prasidėjo ir intensyvus, iki šiol besitęsiantis, apie šias problemas niekada netylėjusio prof. V.Radžvilo stūmimas į instituto paraštes.
Neskaidrūs konkursai TSPMI šiame kontekste atrodo kaip lašas jūroje. Tais pačiais 2009 m. vykusi neoliberali, verslo interesams aukštąjį mokslą adaptuojanti „krepšelinė“ reforma buvo reikšmingai veikiama ir dalinai inicijuota „MG Baltic“ koncerno. Šalia reformos šalininko R.Vilpišausko šią reformą itin uoliai vykdė TSPMI doc. Nerija Putinaitė, kuri kartu su R.Vilpišausku 2004-2008 m. dirbo Lietuvos Respublikos prezidento patarėja, o 2008-2012 m. švietimą reformavo eidama švietimo ir mokslo viceministrės pareigas šalia „MG Baltic“ statytinio, švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus. Nenuostabu, kad po švietimo sistemą sujaukusios, pagal „MG Baltic“ verslo principus sukurptos aukštojo mokslo reformos N.Putinaitė, baigusi darbą Vyriausybėje, perėjo dirbti į R.Vilpišausko valdomą TSPMI, kuriame skleidžia šiame institute puikiai tarpstančias LLRI artimas antitautines ir antivalstybines nuostatas.
TSPMI tapo „MG Baltic“ koncerno įtakos įkaitu, dėl kurio per dešimtmetį galbūt neatitaisomą žalą patyrė ištisos studentų laidos ir sąžiningi profesūros atstovai. Neskaidrūs konkursai, akademinės laisvės varžymas ir asmenų persekiojimas TSPMI atrodo visiškai akivaizdus, nes nusikalstamų struktūrų veikimas jos viduje išvešėjęs jau visą dešimtmetį. Daug kas apie persekiojimą kalbėjusius prof.
V.Radžvilą ir jo rėmėjus kaltino paranoja, švaistėsi tikrovės neatitinkančiomis savo interpretacijomis, kurių klaidingumas tampa akivaizdus.
Neatsitiktinai tarp besijuokusių ir V.Radžvilo atvejį bei apskritai jo veiklą ir mintis sukarikatūrinti bandančių žmonių yra ir šiai švietimo reformai pritarę Seimo narys Mantas Adomėnas bei prof. Paulius Subačius. Pastarasis yra LLRI tarybos narys, ištikimas švietimo sistemos pajungimo laisvosios rinkos ir verslo ideologijai šalininkas, asmeniškai reformą rėmęs ir saugojęs kaip švietimo ministro G.Steponavičiaus visuomeninis patarėjas. O M.Adomėnas jau yra išmestas iš Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos už korupcinius ryšius su „MG Baltic“ koncernu.
Matant tokias su „MG Baltic“ susijusiomis nusikalstamomis struktūromis susispietusias pajėgas, okupavusias didelę švietimo sistemos dalį, sunku tikėtis ko kito, nei vien puolimo prieš prof. V.Radžvilą. Kai nusprendžiama stoti į viešą ir atvirą kovą prieš pastangas išstumti jį iš TSPMI tiek už koncernui palankių antitautinių ir antivalstybinių nusistatymų kritiką, tiek už nepaliaujamą kalbėjimą apie TSPMI tapimą ideologine mokykla, kurioje, be kai kurių išimčių tarp dėstytojų ir be tam atsparių studentų, iš esmės ugdomi valstybingumo ir tautiškumo pajautos neturintys karjeristai-kosmopolitai. Vėliau jie tampa tolimesnei valstybės išvogimo strategijai palankiais „politologais“ – analitikais, dažnai prieš savo pačių žinią tarnaujančiais ideologinei verslo schemai.
Akivaizdu, kad universitetui atėjo laikas apsivalyti nuo neskaidrios ir atvirai nusikalstamos kai kurių koncernų užgaidoms palankių ar atvirai tarnaujančių žmonių veiklos, nuo profesorių persekiojimo, išankstinio studentų nuteikinėjimo ir akademinės laisvės suvaržymo.
Pirmasis šalies universitetas turėtų būti neliečiamas kaip nacionalinė šventenybė, be kurios neįmanomas valstybės išlikimas. Tačiau šiandien matome, jog atskirus jo padalinius krečia į konservatorių ir liberalų partijų atvirai nusikalstamą ir antivalstybinę veiklą įsivėlusių asmenų skandalai. Jų epicentre atsidūrę žmonės už savo iš esmės antiuniversitetinius – ir jau vien todėl antivalstybinius – veiksmus privalo sulaukti kuo griežtesnių sankcijų bei veiklos įvertinimo jų padarytos žalos požiūriu. Jų išlikimas akademijoje – ne tik pražūtingas universiteto ir visos švietimo sistemos ateičiai, bet ir grėsminga nacionaliniam saugumui.
Juoktis – nebėra iš ko.
