Galvojau gal jau nebedalyvauti Marcinkevičiaus temoje, bet LRT vėl prabilo Putinaitė, kuri visgi yra svarbiausia veikėja visoje šioje temoje, padėjusi akademinius pagrindus visoms šmeižto kampanijoms. Teko sureaguoti.
Putinaitė teigia (o kiti kritikai pritaria ar bent neįrodinėja esant kaip nors kitaip), kad Marcinkevičiaus kūryba tautiškumą išpolitina, padaro išimtinai istoriniu, o taip pat beviltišku vaizduoja jo gynimą. Garsiojoje jo dramų trilogijoje bandymai kurti valstybę, raštą ar katedrą vis baigiasi tragiškai ir tai esąs subtilaus atbaidymo nuo aktualaus, politizuoto tautiškumo įrodymas.
Autorė taip pat priešina tautiškumą ir laisvę, vaizduoja, kad dėl laisvės reikia vaduotis iš tautiškumo. Tai ir klaidinga, ir prieštaringa, tačiau šįkart lieka nuošalėje, nes peržengia Marcinkevičiaus atminimo temos ribas. Šiuo atveju svarbiau, jog Putinaitės formuluotu ir beveik visų kritikų naudojamu argumentu neigiama ir sovietmečio istorija, ir pati žanro logika.
Dar akivaizdžiau nei kūryba Marcinkevičiaus kritikų logiką paneigia jo paties gyvenimas ir veiksmai vėlyvuoju sovietmečiu. Tiesa, kad jaunystėje jis buvo prisitaikęs poetas ir rašė režimo propagandos eilėraščius. Tačiau žmogaus gyvenimas vertinamas kaip visuma.
Sovietmečio pabaigoje jis savo konformizmu ir talentu pasiektą statusą ir neįtikėtiną įtaką visuomenėje visą atidavė Sąjūdžio ir nepriklausomybės reikalui. Tą padarė nuo pirmos Sąjūdžio dienos, t. y. kai pergalė nebuvo akivaizdi, o saugumas rimtai svarstė iniciatyvinės grupės narių likvidavimo planus.
Rizikavo gyvybe dėl nepriklausomybės (viešieji kritikai to, regis, nedarė). Būtent Marcinkevičiaus ankstesnio konformizmo ir talento įgalintas autoritetas buvo pagrindinis Sąjūdžio skydas pirmais veiklos metais. Sąjūdžio rėmimo grupių steigimui vadovavęs profesorius V. Radžvilas nuolat primena, kad kur tik nuvykę Sąjūdžio kūrėjai turėjo griebtis magiškos frazės „su mumis J. Marcinkevičius“ ir tik ji pralauždavo žmonių baimės ledus.
Ne atsitiktinumas, kad J. Marcinkevičius buvo paskirtas atidaryti Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 spalį. Ne atsitiktinumas, kad jam pavesta Konstitucijos preambulė. Tačiau jo vaidmuo ne tik simbolinis. Dar 1988 būdamas Aukščiausiosios Tarybos nariu būtent jis ten iškelia Sąjūdžio reikalavimą grąžinti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą.
Ir čia didžioji ironija. Putinaitė ir jos bendraminčiai teigia, kad Marcinkevičius skiepijo paveldinį, istorinį, nebegyvą ir nebeaktualų tautiškumą, kurio nebeverta mėginti paversti nepriklausoma Lietuvos valstybe.
Tačiau atsiradus menkiausiai galimybei būtent Marcinkevičius stoja į pirmas tautinės valstybės atkūrėjų gretas Sąjūdyje, o kartu ir į pirmas lietuvių kalbos kaip pagrindinio lietuvybės dėmens gynėjų gretas Aukščiausioje taryboje.
Putinaitė teigia, kad Marcinkevičius skiepijo muziejinį, nuo valstybės atsietą tautiškumą. Tačiau visas brandus gyvenimas rodo priešingą pasirinkimą – būtent žadinti tautinę savimonę, o vėliau ir kurti tautinę valstybę, lietuvybę realizuoti tautos apsisprendimu.
Pagaliau moralinis vertinimas remiasi intencijomis, kurių gal niekada nesužinosime, bet politinis vertinimas remiasi veiksmo rezultatais. Pati tauta, jos dabar jau vyresnioji karta gali atsakyti, kokią žinią nešė, vertybę skiepijo ir emociją kėlė Marcinkevičiaus kūryba sovietmečiu.
Kaip taisyklė ankstyvuosius eilėraščius smerkia tuo laiku jų neskaitę, tiesioginio emocinio santykio neturėję žmonės. Nors moksliškai tą atsakyti galėtų sociologinės apklausos, istorija, regis, pateikia atsakymą – žavėjęsi Marcinkevičium ir jo kūryba atsekė paskui jį ir kitus į Sąjūdžio mitingus šimtatūkstantinėmis miniomis.
Aiškiau negalėjo būti. Savo darbais Marcinkevičius paruošė dirvą tautiniam atgimimui, o ne jį užgesino.
Daug plačiau šia tema naujausioje Papunkčiui laidoje (nuoroda komentare).
