Minint šimtąsias monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo metines, kyla klausimas: ar derėtų leisti, kad jo savo rankomis pašventintas paminklas partizanų vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje būtų nuverstas, o jo atminimas ir toliau juodinamas remiantis neišsamiais ar tendencingais dokumentais?
Ar dera, kad Tautos didvyriui skirtas paminklinis akmuo taptų „kliūtimi jaunimo poilsiui“, kaip neseniai samprotavo vienas Ukmergės savivaldybės vadovų?
Monsinjoras A. Svarinskas ne kartą yra sakęs: „Tauta, kuri neturi didvyrių, neturi ir ateities“.
Tad kodėl, pasitinkant šio laisvės kario jubiliejų, nutylima tai, kas iš tiesų svarbiausia?
Apie kaltinimus, kuriuos griauna dokumentai
Kai kurie istorikai iki šiol kartoja, esą J. Krikštaponis dalyvavo nusikaltimuose Baltarusijoje.
Tačiau tarpukario ir pokario liudijimai, 1945 m. ir 1947 m. NKVD dokumentai, taip pat 1955 m. karo prokuroro majoro Mamulino išvada rodo ką kitą: Juozas Krikštaponis nacių buvo kalinamas, o po to per visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi nuo vokiečių, nes „bėgo iš vokiečių armijos“ ir slapstėsi Ukmergės krašte, buvo namuose iki įstojo į Vietinę (generolo Plechavičiaus) rinktinę.
Šie dokumentai buvo aptikti ne profesionalių istorikų, o kraštotyrininkų pastangomis. Deja, jie ligi šiol ignoruojami oficialioje atminties politikoje ir net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro svetainėje.
Nepagrįstas Teismo sprendimo puolimas
Neseniai Teismas atšaukė sprendimą iškelti J. Krikštaponiui skirtą paminklinį akmenį.
Tačiau Ukmergės savivaldybės atstovai ir toliau svarsto apie „erdvės jaunimui“ vizijas, tarsi Tautos didvyrio atminimas būtų tam kliūtis.
Net aikštės pavadinimas Juozo Krikštaponio vardu, kuris buvo oficialiai suteiktas, dabar užmirštas. Juo labiau stebina, kad pats meras, kaip rodo pokalbis, net nebuvo apie tai informuotas.
Kodėl tyli istorikai?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikai, kaip rodo dokumentuota medžiaga, nesivadovavo visuma archyvinių šaltinių. Minimos Pažymos, kurios buvo pateiktos Seimo komisijai, nebuvo net perskaitytos posėdžiuose. Todėl nenuostabu, kad visuomenėje kilo nepasitenkinimas ir priekaištai, esą pusiau tiesos sakymas tik kursto sumaištį.
Ar ne laikas LGGRTC viešai pripažinti padarytas klaidas ir atsiprašyti ne tik J. Krikštaponio artimųjų, bet ir Lietuvos žydų bendruomenės, kuri buvo suklaidinta, remiantis neišsamia ir neatitinkančia archyvinių šaltinių informacija?
Monsinjoro testamento svarba
Mons. Alfonso Svarinsko dvasinį palikimą reikia ne tik minėti per konferencijas. Jis išsireikalavo Juozo Krikštaponio paminklo, jį pašventino, rėmė savo lėšomis ir aiškiai žinojo, ką pagerbia. Ištrinti šį atminimą dabar reikštų tiesioginį žingsnį prieš tai, kuo gyveno vienas ryškiausių XX a. Lietuvos laisvės simbolių.
Monsinjoro žodžiai: „Ar viską padariau, ką Dievas man liepė?“ tebūnie išgirsti ne tik bažnyčiose, bet ir savivaldybėse, muziejuose bei istorikų kabinetuose.
Ir jei Lietuva vis dar siekia istorinės teisybės ir pagarbaus santykio su savo partizanine atmintimi, tai J. Krikštaponio byla turi tapti permainos simboliu. Ne priekaišto, o ištaisytos klaidos ženklu.
P. S.:
Balandžio 15 d. Seime vykusi konferencija, skirta mons. Alfonso Svarinsko 100-mečiui, tampa proga prisiminti ne tik patį monsinjorą, bet ir jo testamento svarbą šiandienai.
Kaip tik tuo metu, kai paviršiuje iškyla ideologiniai veidmainystės ženklai, būtina tarti visą tiesą apie jo pagerbtus laisvės kovotojus. Jei Vyčio apygardos ir Juozo Krikštaponio vardas išbraukiamas iš viešosios atminties, tai nėra tik pavardžių kaita – tai tylus kapituliavimas prieš užmarštį.
