Audrius Bačiulis | Veidaknygė
XX a. pradžios Rusijos visuomenė buvo persmelkta smurto, kuris didele dalimi nulėmė siaubingą pirmąją šio amžiaus pusę. Toliau skaitome valstiečių istoriką Bezginą.
„Smurtas gimdė smurtą, kūrė sektinus pavyzdžius. Ir tai, kas šokiravo pašalinį stebėtoją, kaime buvo suvokiama kaip įprastas reiškinys.
Įdomų vertinimą apie kaimo papročius savo atsiminimuose pateikė A. Novikovas, septynerius metus dirbęs Kozlovsko rajono Tambovo gubernijoje zemstvos viršininku.
Jis rašė: „Valstiečių šeimoje labiau nei bet kur kitur pasireiškia brutalios fizinės jėgos pergalė; jau jaunas vyras pradeda mušti žmoną; vaikai auga, tėvas ir motina imasi juos mušti; vyras pasensta, užauga jo sūnus ir jis pradeda mušti senį. Tačiau valstiečių kalba mušimas vadinamas mokymu: vyras moko žmoną, tėvai moko vaikus, o sūnus moko senuką – savo tėvą, nes jis yra išprotėjęs. Niekur nepamatysi tokios smurto karalystės kaip valstiečių šeimoje“.
Rusų boba, būdama smurto objektas, jį atkartojo. Ji pati, toleruodama mušimą, laikydama jį savaime suprantamu dalyku, puoselėjo šią „tradiciją“ jaunojoje kartoje. Štai Aleksandrovkos kaime įvykusių šeimos muštynių scenos aprašymas. Šį dokumentą radau „Krasnyj Pakhar“ redakcijos archyvuose, jis datuotas 1920 m. „Visas kaimas bėgo į egzekuciją ir žavėjosi mušimu kaip nemokamu spektakliu. Kažkas pakvietė milicininką, kuris niekur neskubėdamas pasakė: „Viskas gerai, moterys atsparios!
„Marija Trifovovna, – tarė viena iš moterų uošvei, – kodėl tu žudai žmogų? Ji atsakė: „Dėl reikalo. Mus dar ne taip mušė“. Kita moteris, stebėdama šį mušimą, pasakė savo sūnui: „Saška, kodėl tu nemokini savo žmonos?“. Ir Saška, dar tik berniukas, duoda žmonai į snukį, į ką jo motina pastebi: „Ar taip reikia mušti?“ Jos nuomone, taip mušti negalima – reikia smogti stipriau, kad sužalotum moterį. Nenuostabu, kad maži vaikai, pripratę prie tokių replikų, šaukia tėvo mušamai motinai: „Tu kvaiša, tu kvaiša, tau dar per mažai!“.
Šį reiškinį galima paaiškinti ir psichologiniu veiksniu. Žmonos mušimas veikė kaip kompensacija už pažeminimą, kurį kasdienybėje mužikas patirdavo iš dvarininko, valdininko, zemstvos viršininko ar uraidnyko. Susidūręs su „valdžios atstovų“ savivale ir patirdamas priklausomybės būseną, valstietis ieškojo savo neigiamų emocijų išliejimo. Dėl to kilo noras demonstruoti savo galią bent jau šeimos rate. Šis savęs įtvirtinimo troškimas kartais įgaudavo pačias netikėčiausias formas.
Vienas informatorius iš Orelo gubernijos savo pranešime etnografiniam biurui nurodė tokį atvejį. „Vyras lažinosi, kad žmona neišdrįs atsisakyti su juo viešai mylėtis. Iškviesta žmona nedvejodama įvykdė tai, ko buvo reikalaujama, vyras laimėjo lažybas, o vyrai net davė moteriai degtinės „už drąsą“.
Audrius Bačiulis pasakodamas – „XX a. pradžios Rusijos visuomenė buvo persmelkta smurto, kuris didele dalimi nulėmė siaubingą pirmąją šio amžiaus pusę…-, jei būtų ne šiandienos primityvokas propagandistas, vertindamas XXa. pradžios Rusijos „smurtų dydžius” palygintų, kaip su smurtais buvo kitose XXa. pradžios „nepersmelktose” smurto valstybėse kaip JAV ar vakarų Europos valstybės.. Tikrai būtų įdomu XXa. pradžios „pamatuoti smurtus” JAV savo vergų „nesmurtinime”, būtų įdomu pažiūrėti kaip „nesmurtiškai” atrodė XXa. pradžioje viešai aikštėse susirinkusių minių akivaizdoje giljotina kapojamos nusikaltėlių galvos (vėliau iki 1956 metų prancūzai giljotina galvas kapojo ne viešai), ką išdirbinėjo japonai okupuotoje Kinijoje ir t.t.