Iš knygos „Nacionalizmo dorybė”
Nacionalizmas yra vienu metu aršiausiai puolama ir įtakingiausia mūsų dienų politinė doktrina. Kad ir kiek kalbėtume apie globalizaciją, pasaulį be tautų ir sienų, tai niekaip nekeičia fakto, kad gyvename XX amziaus pradžioje susiformavusiame nacionaliniu valstybių pasaulyje. Tai nacionalizmo sukurtas pasaulis.
Nacionalizmas skelbia paprastą principą – kiekviena to siekianti ir pajėgi pasiekti tauta gali turėti valstybę ir joje pati valdyti save.
Suprantama, LAISVĖ apibūdina individų veiksmus ir patirtis, kaip tą galima pasakyti apie interesus ir siekius, pergales ir tragedijas, troškimus, baimę, skausmą – individo dvasinio gyvenimo kategorijas. Tačiau šie ir kiti terminai vartojami ir kalbant apie žmogiškąsias bendrijas.
Kai motina ir jos vaikai susižeidžia ar suserga, sakome, kad kenčia pati šeima. Norint įmanoma įsivaizduoti motiną, jos vyrą ir kiekvieną vaiką, kaip atskirus individus, kurų kiekvienas asmeniškai patiria skausmą dėl išgyventų trauminiu patirčių. Tačiau tokiomis aplinkybėmis šeimos nariai išgyvena ne tai. Jie įpratę mąstyti šeima kaip bendrija, kaip vieningą darinį, o kiekvieną šeimos narį – kaip savo paties dalį.
Būtent taip ir šiandien išgyvename šeimos skausmą: kiekvienas jaučiame ne vien motinos, bet ir tėvo, brolių ir seserų skausmą ir žinome, kad kiti taip pat kenčia dėl mūsų. Visa tai patiriama kaip vienas skausmas ir širdgėla.
Тоkią šeimą aplankę jos draugai ir kaimynai taip pat patiria jos skausmą, kaip vieną. Kitaip tariant, šeima nėra tik individu suma. Tai esinys su konkrečiomis tik jam kaip visumai būdingomis savybėmis. Kadangi kiekvienas šeimos narys tai, kas nutinka kitiems šeimos nariams, išgyvena kaip nutikimą jam pačiam, vienas šeimos bruožų yra bendrų patirčių išgyvenimas. Ši vieno bendro skausmo patirtis turima galvoje sakant, kad šeima sukrėsta, patyrė smūgi ir jai reikia laiko atsitiesti.
Visai kaip skausmą šeima gali patirti pergales ir tragedijas, troškimus ir baimes, interesus ir siekius. Šeima, kurios ūkyje ariama jaučiais, gali turėti bendrą interesą įsigyti traktorių. Šeima triumfuoja, kai vaiko susilaukia dukra, dėl kurios būgštauta, kad ji negales turėti vaikų. Ji gali dalytis bendru troškimu vieną dieną aplankyti Šventąją Žemę ir kartu įvertinti, kad šiai kelionei atėjo metas. Nė vienas šių dalyku nieko neatima iš individo, kuris visada gali pasipriešinti polinkiui jausti tą patį, ką konkrečiu metu jaučia jo šeima.
Tiesa sakant, asmuo gali pasirinkti visiškai nutraukti ryšius su šeima. Tačiau didžių sukrėtimų akivaizdoje net ir šios save ištrėmusios sielos randa kelius grįžti pas savo brolius ir pamato, kad vis dar turi bendrų jausmų ir bendro veikimo troškimą.
Visa tai pasakytina apie didesnes žmonių bendrijas, tokias kaip klanas, gentis ar tauta. Žinome, kaip tauta gali išgyventi skausmą, nes visi esame patyrę;. Sielvartaujame, kai nužudomas prezidentas ar premjeras, kai gatvėse žudomi ar užsienyje įkaitais paimami mūsų tautos nariai, kai kovose pralaimi mūsų kariai ar policininkai.
Ištikimybės ryšiais su savąja tauta susaistytas individas patiria šiuos dalykus, sakytum nutiktu jam pačiam. Kaip ir šeimoje, tautoje daug reikšmės neturi kalbėjimas apie visų milijonų tautos individų atskirai patiriamą skausmą Priešingai, kiekvienas vienu metu išgyvena visų kitų skausmą.
Stiprus sužeidimo ir pažeminimo jausmas užpildo viešąsias erdves ir lydi visus šalies įvykius taip, kad net visai maži vaikai, nesuprantantys, kas vyksta, jaučia skausmą ir gedi… Sužeidžiama tauta. Tauta patiria gėdą.
Kaip tauta patiria skausmą, taip ji gali kęsti vergijos patirtį. Kai žmonės sužino, kad jų nuosavybė konfiskuota, о jų sūnūs ir dukterys priversti tarnauti kitiems dėl jiems svetimu tikslu, kad jiems neleidžiama kalbėti sava kalba ar laikytis savo religinių įsipareigojimų, kai iš jų atimami vaikai ar galimybe tradiciškai juos auklėti, kai jie žudomi, kalinami, kankinami už tai, kad priešinasi, – kai visa tai vyksta, pavergiama pati tauta. Iš tiesu, net jei bent vienam tautos nariui dėl kokios nors priežasties netenka tiesiogiai patirti tautos kenčiamų represijų, jis taip pat išgyvens pavergimo jausmą, tarsi tai vyktu su juo pačiu.
Jei tauta gali patirti vergovę, ji tikrai gali patirti ir laisvę. Tautos nariai gali dalytis bendra išsivadavimo iš priespaudos patirtimi ir išsilaisvinimo džiaugsmu. Po to jie gali kartu patirti galią kurti savąja tvarką ir rinktis savąjį kelią pagal savo siekius ir be prievartos lenktis jokiai kitai tautai ar imperijai.
Politika siekia sukurti sąlygas, kuriomis daugybė žmonių imasi veiksmo dėl būtino ar bent trokštamu laikomo tikslo. Kai individas jaučia, kad bendrija yra pajėgi veikti dėl tikslu, kurie jam pačiam yra būtini ar trokštami, jis patiria stipru išsivadavimo iš suvaržymų jausmą… Kitaip tariant, jis jaučia kolektyvine; laisvę, tai yra šeimos, klano, genties ar tautos, su kuria jis susijęs abipuses ištikimybės ryšiais, laisve.
Dalyvaudamas realizuojant kolektyvine laisve individas patiria kai ką skirtinga, nei griežtai individuali laisvė kalbėti ką užsimanius ar eiti kur norisi. Dėl šios priežasties kyla pagunda teigti, kad individo ir kolektyvinė laisvė yra visiškai skirtingi dalykai, o politinė laisvė reikalauja jų abiejų.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Kadangi individas visada saistomas abipuses ištikimybės savo šeimai, klanui, genčiai ir tautai ryšiu, klaidinga manyti, kad jis pats gali būti politiškai laisvas, jeigu jo tauta nelaisva. Kaip pavyzdį paimkime išlaisvintą vergą. Linkstama manyti, kad norint džiaugtis išsivadavimu iš vergovės ir laisvu apsisprendimu vergui tereikia išsipirkti laisvę iš šeimininkų arba pabėgti slapčia.
Tai nebūtinai tiesa. Jei vergovėje lieka tavo žmona ir vaikai, atgauta asmenine laisve neišvaduoja. Kaip minėta, individas nuolatos siekia sveikatos ir klestėjimo bendrijai, su kuria yra susietas abipusės ištikimybės ryšiais. Taip susietas su savo šeima laisvas vergas toliau kasdien patiria šeimos narių kančią, tarsi tai išgyventų pats asmeniškai. Jis nejaučia nei išsivadavimo džiaugsmo, nei galios spręsti savo likimą pagal savo valią.
Argi ne įžeidu ir kvaila tokiam žmogui sakyti, kad dabar jis gali „rinktis savo kelia”, kai jis kiekvieną akimirka ir toliau yra bejėgis padėti savo žmonai ir vaikams vergovėje? Aišku, jis gali laisvai rinktis iš jam paliktų alternatyvų. Tačiau jis pripažins, o ir mes turėtume pripažinti, kad iš tiesų trokštama veiksmų kryptis jam neprieinama. Ją atėmė kiti primesti suvaržymai ir toks žmogus nepajus laisves, kol laisves neatgaus ir jo šeima.
Tas pats galioja kalbant apie individą, kuris priverstas palikti savo šalį, kai gentis ar tauta, kurioje jis užaugo, yra despotiško režimo persekiojimų įkaite. Tokiomis aplinkybėmis individas „rinktis savo kelią” gali ne daugiau nei tas, kurio žmona ir vaikai laikomi įkaitais. Gyvendamas tremtyje ir žinodamas, kad jo tauta kankinama ir patiria pavojų, jis yra lyg išlaisvintas vergas, netekęs visų veikimo krypčių, kurių galėtų iš tiesų trokšti. Jis tikisi patirti tikrąja laisvę, kai tauta bus išvaduota ir jis galės sugrįžti namo.
Čia gali praversti manosios tautos nesenos istorijos pavyzdys.
Antrojo pasaulinio karo metu dauguma žydų Europoje buvo nužudyti Vokietijos valdžios ir jos kolaborantų. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje, JAV ir britų protektoratuose (tokiuose kaip Palestina, kur gyveno mano seneliai) gyveno milijonai žydų. Jie puikiai žinojo, kad jų broliai Europoje žudomi, ir tarp žydų kilo šūkiai juos gelbėti. Vienas tokiu buvo mano senelis Meiras, laiške valdžiai pareikalavęs jį apginkluoti ir išsiųsti į Europą. Jis tikrai nebuvo vienintelis. Tačiau jo laiškas liko be atsako. Amerikiečiai ir britai rūpinosi savais interesais ir žydų gelbėjimo pastangos jų neatitiko.
Britai stropiai dirbo, stengdamiesi žydams užkirsti kelia į saugią Palestiną, perimdami pabėgėlius ir siųsdami juos į užjūrio stovyklas. JAV atsisakė bombarduoti traukinių bėgius, kuriais žydai buvo vežami į mirties stovyklas. Tad Reicho valstybinė žudymo struktūra viso karo metu sėkmingai veikė be reikšmingo amerikiečių ar britų pasipriešinimo.
Milijonai žydų, kurie gyveno išsibarstę tarp šių didžių tautų, galėjo mėgautis plačiomis asmeninėmis laisvėmis, tačiau jie suprato (turėtume suprasti ir mes), kad jų tautiečiams žydams Europoje masiškai žūstant nesulaukus pagalbos, visi jų iš tiesų trokštami pasirinkimai yra neprieinami. Nepaisant turėtų formalių individualiu laisvių, kurios jiems buvo užtikrintos, jie neturėjo tautos laisvės, taigi ir nebuvo laisvi. Tautos laisve atėjo tik su nacionalines žydų tautos valstybes Izraelio įkūrimu. Jo sulaukė ir mano senelis.
Tiek šis, tiek kiti atvejai atskleidžia, kad individo laisve priklauso nuo jo šeimos, klano, genties ir tautos laisves, taigi nuo laisves apsispręsti bendrijai, kuriai toks individas yra ištikimas ir kurios kančias bei pažeminimą išgyvena kaip savo.
Jei bendrija suskaldyta, persekiojama, patiria grėsmę ir prievarta, jei nėra vilties įgyvendinti savo tikslus ir siekius, tada tokia bendrija nėra laisva ir nėra laisvas jai priklausantis individas.
Yoram Hazony (1964) yra Izraelio politiko filosofas
(Bus daugiau)
