Skelbiame ištrauką iš Valstybingumo studijų centro lietuviškai ką tik išleistos žydų politikos filosofo Yoramo Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“. Kviečiame įsigyti knygą mažiausia kaina.
Mano draugai liberalai ir kolegos nesuvokia, kad plintanti liberalioji struktūra yra imperializmo forma. Vis dėlto dar nepasinėrusieji į naująją tvarką panašumą lengvai pastebi. Kaip faraonai, Babilono karaliai, Romos imperatoriai ar Romos katalikų bažnyčia pirmaisiais modernybės amžiais, kaip marksistai praėjusiame amžiuje, taip dabar liberalai turi ir taiko savo didžiąją teoriją apie taikos ir klestėjimo sukūrimą sugriaunant sienas ir suvienijant pasaulį į vieną universalią valdžią. Sužavėti šios vizijos aiškumo ir kupini intelektualinio užsidegimo, jie su panieka žvelgia į varginančias konsultacijas su tautomis dėl pritarimo jų vizijai. Kaip ir kiti imperialistai, liberalai greiti bjaurėtis, niekinti ir pykti, kai jų taikos ir klestėjimo vizija susiduria su pasipriešinimu tų, kurie, liberalų įsitikinimu, turėtų išlošti tiesiog paklusdami jų siūlymams.
Suprantama, liberalus imperializmas nėra vientisas. Kai po komunistinio bloko griūties JAV prezidentas George’as Bushas paskelbė „naujos pasaulio tvarkos“ atėjimą, jis kalbėjo apie pasaulį, kuriame Amerika užtikrintų karinę galią, būtiną paklusnumui iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sklindančiai „teisės viršenybei“ įtvirtinti. Vėlesni JAV prezidentai atmetė šią schemą, verčiau rinkdamiesi vienašališkais JAV veiksmais ir konsultacijomis su sąjungininkais Europoje paremtą pasaulio tvarką. O europiečiai linko kalbėti apie transnacionalizmą – požiūrį, pagal kurį nepriklausomų valstybių, įskaitant JAV, galia būtų subordinuota Europoje įsikūrusių tarptautinių teisinių ir administracinių organų sprendimams. Šie nesutarimai, kaip turėtų būti valdoma tarptautinė liberali imperija, dažnai vaizduojami kaip istoriškai nauji, tačiau vargu ar tai tiesa. Daugiausia tai tėra nauja forma viduramžių ginčų tarp popiežiaus ir imperatoriaus dėl to, kaip turi būti valdoma tarptautinė katalikiškoji imperija. Imperatoriaus vaidmuo čia tenka daugiausia tiems amerikiečiams, kurie mano, kad valdžia turi koncentruotis Vašingtone, kur yra karinė ir politinė galia, o popiežiaus vaidmenį prisiima daugiausia tie europiečiai – nors ir kai kurie Amerikos akademikai, – kurių manymu, aukščiausioji valdžia priklauso universalios teisės interpretuotojams, taigi Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos institucijoms.
Šie ginčai liberalių imperialistų stovyklos viduje kelia neatidėliotinus klausimus apie būsimą liberalią Vakarų struktūrą. Tačiau tiems, kurie liekame neįtikinti trokšti tokios liberalios imperijos, svarbiausia yra tai, kas bendra abiem šio ginčo pusėms. Liberalios struktūros šalininkus vienija pritarimas imperialistinei vizijai. Jie nori pasaulio, kuriame liberalūs principai būtų įtvirtinti kaip visuotinai galiojanti teisė ir prireikus primesti tautoms jėga. Jų teigimu, tai atneštų visuotinę taiką ir klestėjimą. Ludwigas von Misesas kalba už visas jų frakcijas:
Didžiausias ideologinis klausimas, su kuriuo kada nors susidūrė žmonija, yra klausimas, ar mums pavyks visame pasaulyje sukurti mąstymo struktūrą, kuri besąlygiškai priimtų liberalizmą. Liberalus mąstymas turi persmelkti visas tautas, liberalūs principai prasiskverbti į visas politines institucijas, kad būtų sukurtos prielaidos taikai ir panaikintos karų priežastys.
Nors Misesas „besąlygiško liberalizmo priėmimo“ iš visų tautų ir politinių institucijų reikalauja itin griežtai, jo reiškiamas siekis atstovauja šiandien visiškai konvenciniam liberaliam požiūriui. Dogmatiškas ir utopinis, jis daro prielaidą, kad tiesa apie žmonijos galutinę lemtį yra seniai atrasta ir dabar tereikia rasti būdus jai realizuoti.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visi liberalai yra dogmatiški ir utopistai. Ypač Britanijoje ir JAV daugelio liberalų pažiūras švelnina tokie įvairūs veiksniai kaip Biblijos pažinimas, nacionalistinis žmonių visuomenių įvairovės pripažinimas, nuolankumo teikiantis tikėjimas Dievu, istorinis empirizmas ir nuosaikus skepticizmas, anglakalbėse šalyse vadinamas tiesiog sveiku protu. Visa tai vis dar akivaizdžiai būdinga daliai anglų ir amerikiečių liberalų. Tačiau vieną po kito išnaikinant liberalizmo oponentus, o visuotinei liberaliai imperijai atrodant vis labiau pasiekiama, šie švelninantys veiksniai vis labiau užleidžia vietą dogmatiškam imperializmui – dominuojančiam balsui liberalų stovykloje. Balsui, kuris greitai perėmė blogiausius viduramžių katalikiškosios imperijos bruožus, įskaitant neklystamumo doktriną, polinkį į inkviziciją ir draudžiamos literatūros sąrašus.
Norėčiau stabtelti prie šio paskutinio teiginio. Vienas labiausiai sukrečiančių nūdienos Amerikos ir Europos viešojo gyvenimo bruožų yra viešo gėdinimo kampanijos ir eretikų medžioklės, skirtos stigmatizuoti ir diskredituoti žmones ar grupes, nuomones ir politines programas, kurios galėtų reikšmingai pasipriešinti liberaliajai doktrinai. Dauguma to, kas parašyta apie šias gėdinimo kampanijas, koncentravosi į laisvos diskusijos mirtį universitetuose, kur tapo įprasta formali ir neformali profesorių cenzūra, ypač varžanti nuomones apie islamą, homoseksualumą, imigraciją ir daugelį kitų temų. Tačiau universitetai vargiai yra pagrindinis kovos su neva netinkamomis nuomonėmis taikinys. Visą viešąją erdvę reguliariai šluoja tos pačios rūšies šmeižto kampanijos, dar neseniai sietos tik su universitetais. Vis sparčiau siaurėjant leistino nesutarimo riboms ir griežtėjant bausmėms už kitokį požiūrį, Vakarų demokratijos šia prasme virsta vienu dideliu universitetiniu miesteliu.
Vis kategoriškesni reikalavimai prisitaikyti prie visuotinio kalbos ir tikėjimo standarto yra nuspėjama nusigręžimo nuo protestantiškosios Vakarų struktūros ir jos tautų nepriklausomybės bei apsisprendimo principų pasekmė. Šis principas nacionalinių valstybių sistemoje įtvirtino konstitucinių ir religinių išeities taškų įvairovę, ir tai laidavo labai skirtingų požiūrių toleranciją. Katalikai turėjo toleruoti protestantų režimus, monarchistai – respublikas, o itin griežto valdinių reikalų reguliavimo siekiantys valdovai – plačias laisves suteikiančias santvarkas. Ir atvirkščiai. Šis formalus tautų politinės ir religinės įvairovės legitimumo užtikrinimas tapo pagrindu toleruoti kitaminčių bendruomenes valstybių viduje. Žinoma, ne kiekvienas individas gerai jautėsi valstybėje. Tačiau egzistavo galimybė išsiderėti specialias sąlygas, kurios leistų prisitaikyti prie kitaminčių bendruomenių, kol jos įsipareigujosios būti ištikimos tą laiduojančiai valstybei ir nebandyti pakeisti jos vyraujančių nacionalinių papročių. Kas agituodavo už tokius principinius pokyčius, galėjo būti perkeltas į kaimyninę valstybę, kur jo pažiūros buvo priimtinos ar net sveikintinos.
Universalioje politinėje tvarkoje – priešingai – siekiama visiems jėga pritaikyti tą patį standartą, o pakantumas skirtingiems politiniams ir religiniams požiūriams nuosekliai nyksta. Vakarų elitas, kurio pažiūros šiuo metu yra agresyviai vienodinamos siekiant pritaikyti jas prie liberalios struktūros, vis sunkiau sugeba pripažinti tolerancijos skirtingoms pažiūroms būtinybę, kurią tautų apsisprendimo principas laikė savaime suprantama. Tolerancija ir nacionalizmas tampa praėjusio amžiaus reliktais.
Šmeižtai ir pasmerkimai, pasipylę ant anglų visuomenės ir jos rinktų atstovų šiems siekiant nepriklausomybės nuo Europos Sąjungos, yra akivaizdus įspėjimas visiems Vakarams. Iš liberalios struktūros žiūros taško Europos suvienijimas nėra vienas iš daugelio galimų legitimių politinių pasirinkimų. Tai vienintelė padoriam žmogui leistina pozicija. Todėl britų balso dėl nepriklausomybės moralinis nelegitimumas tapo nuolatine referendumo rezultatus kritikuojančių figūrų verkšlenimų tema. Buvo teigiama, neva tik senjorai palaikę nepriklausomybę, taip atimdami galimybes iš jaunimo, kad už išėjimą balsavę tik neišsilavinusieji, taip sumenkinant visų žinančiųjų, kodėl taip balsavo, žodžius. Sakyta, kad rinkėjai tik siekę išreikšti protestą, o ne iš tiesų palikti Europos Sąjungą. Ir taip toliau. Šiuos piktus pareiškimus lydėjo reikalavimai atšaukti britų visuomenės pasirinkimą nauju referendumu, Parlamento sprendimu ar uždarose derybose su Europa. Tiko bet kas, kad tik galiausiai triumfuotų vienintelė legitimi pozicija.
Baimė ir nerimas, kuriais Europos ir Amerikos elitas sutiko nepriklausomos Britanijos galimybę, atskleidė šį tą, kas buvo ilgai pridengta: besiformuojanti liberali struktūra negali nei gerbti, nei juo labiau pasveikinti nuo jos nukrypstančių tautų, siekiančių pasinaudoti teise į savo unikalius įstatymus, tradicijas ir politines programas. Bet koks tokio pobūdžio nukrypimas laikomas vulgariu ir neišmanėlišku, jei ne fašistinio mąstymo įrodymu.
Britai ne vienintelė tauta, nuplakta šiuo bizūnu. Jam neatsparios pačios Jungtinės Valstijos, dėl savo atsisakymo leisti teisti jų karius Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme, atsisakymo pasirašyti aplinkosaugines sutartis ar karo Irake sutiktos panašaus pasipiktinimo šalies viduje ir užsienyje. Tokie pat pasmerkimo pliūpsniai ilgai taikyti ir Izraeliui, nesvarbu, ar už Irako branduolinių objektų bombardavimą, ar už namų statybas Rytų Jeruzalėje. Rytų Europos šalys smarkiai kritikuotos už nenorą priimti migrantus iš Artimųjų Rytų. Panašios delegitimacijos kampanijos Europoje ir Amerikoje buvo nukreiptos prieš krikščionybės ir judaizmo praktiką, taigi prieš religijas, kuriomis rėmėsi senoji biblinė politinė tvarka ir kurių laisvas išpažinimas visada buvo saugomas ar bent toleruojamas Vakarų šalių vyriausybių. Ypač Europoje jau pamatėme bandymus uždrausti tokią žydų religinę praktiką kaip apipjaustymas arba košerinis skerdimas dėl liberalios universalių teisių doktrinos ar siekiant darbovietėse ir mokyklose krikščionims ir žydams jėga primesti liberalų mokymą apie lytiškumą ir šeimą. Nereikia ypatingos įžvalgos norint suprasti, kad tai tik pradžia ir kad tradicinių judaizmo ir krikščionybės formų praktika bei mokymai progresuojant liberaliai struktūrai taps visiškai netinkami.
Visame Vakarų pasaulyje šiandien tvyro jausmas, kad įsitikinimai kontraversiškais klausimais neturėtų būti viešai aptariami. Susipratome, kad prieš prasižiodami ar imdamiesi veiksmo privalome pagalvoti antrą ir trečią kartą, lyg vis dar galiotų protestantiškoji politinė tvarka. Autentiška Vakarų tautų konstitucinė ir religinė įvairovė kol kas laikosi, tik vis didesne kaina, mokama tų, kurie kovoja už savo laisvę.
Iš anglų kalbos vertė Vytautas Sinica.
Ačiū Vytautui Sinicai už vertimą.