Skelbiame ištraukas iš Yoram Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“.
XX amžius buvo nacionalizmo klestėjimo amžius. Po I pasaulinio karo ši doktrina sugriovė imperijas Europoje, o po II-ojo padarė tą patį visame pasaulyje.
Imperinė valstybė negali būti laisva. Ji visada despotiška. Priklausomai nuo aplinkybių ir konkrečiu metu valdančių asmenų despotija gali būti geranoriška arba žiauri. Bet kuriuo atveju imperinė valstybė negali pasiūlyti tautos laisvės. Tik nacionalinė valstybė, valdoma iš tautos tarpo išrinktų asmenų, gali būti laisva valstybė, nes tik valdovas, kurį saisto abipusės ištikimybės ryšiai su valdoma tauta ir tautos patirtis jis išgyvena kaip savąsias, bus nuolatos įsipareigojęs tos tautos laisvei ir apsisprendimui.
Taigi nacionalinių valstybių tvarka tautoms siūlo didžiausias kolektyvinio apsisprendimo galimybes. Tą pačią išvadą galima formuluoti ir gerai žinomu teiginiu, kad laisvė egzistuoja tik ten, kur išlaikoma daug nepriklausomų galios centrų. Šis pastebėjimas žinomas iš ekonomikos, kur dominuojant vienai bendrovei ar karteliui kiti neišvengiamai neturi galimybių konkuruoti nepriklausomai nuo to, kokias teises formaliai turėtų.
Taip yra ir vidaus politikoje, kur genčių ir individų laisvės apsaugoti beveik neįmanoma, jeigu valdovo galios nevaržo jokie kiti galios centrai. Tas pats reiškinys stebimas ir tautų tvarkos lygmeniu. Tauta gali realizuoti savo laisvę ir apsisprendimą tik sistemoje, kurioje nedominuoja vienas galios centras – imperinė valstybė, o jos galia diktuoti įstatymus vis tiek galiausiai paimtų viršų.
Žinoma, nacionalinių valstybių tvarka, kurioje varžosi keli galios centrai, negarantuoja, kad konkreti nacionalinė valstybė turės jėgų atsilaikyti prieš išorinį spaudimą vykdyti tautos interesams priešingą politiką.
Tačiau kai yra keli galios centrai, bandymai priešintis tokiam spaudimui bent iš principo gali sulaukti kitų galios centrų palaikymo ir pagalbos. Pavyzdžiui, olandai kreipėsi pagalbos į anglus ir prancūzus ir galiausiai sugebėjo apginti savo apsisprendimą nuo Ispanijos spaudimo. Taip pat ir amerikiečiai, iš pradžių nesugebėję apginti savo nepriklausomybės nuo britų, galiausiai laimėjo su Prancūzijos pėstininkų, ir laivyno pagalba.
Tai puikiai apibendrino Vattelis, pažymėjęs, kad visa galios balanso principo (reikalaujančio nuolat budėti, kad nė viena šalis neįgytų per daug galios) tarptautiniuose santykiuose logika grindžiama siekiu per daugelio valstybių sistemą išsaugoti tautų laisvės galimybe:
Tai pagimdė garsiąją idėją apie politinę pusiausvyrą arba galios balansą. Turima galvoje tokia tvarka, kai nė viena galia nedominuoja absoliučiai ir negali priimti įstatymų kitiems… [Geriausia] imtis minėtų priemonių ir formuoti konfederacijas, kurios galėtų pasipriešinti galingiausiems ir užkirsti kelią, kad šie nepradėtų diktuoti įstatymų. Būtent tą šiandien daro Europos suverenios valstybės.
Atkreipkime dėmesį, kad Vattelis nemano, jog galios balansas tarp tautų palaikomas siekiant taikos ar stabilumo, kaip dažnai teigiama. Galios balanso tikslas yra užtikrinti, kad nė viena tauta netaptų tokia stipri, jog pajėgtų „kurti įstatymus“ kitiems. Kitaip tariant, tuo siekiama apsaugoti tautų laisvę kurti savo įstatymus, kas ir reiškia apsaugoti jų nepriklausomybę bei apsisprendimą.
Kolektyvinio apsisprendimo gėris, kurį mūsų protėviai pažino gyvendami klanų ir genčių tvarkoje, įgyja geriausią galimą išraišką nacionalinėje valstybėje. Tauta, galinti įtvirtinti taiką tarp įvairių savo genčių ir atsispirti pagundai švaistyti išteklius kitų tautų užkariavimams bei valios joms primetimui, sukuria sąlygas nacionalinei laisvei – tokiai, kurią patiria abipusę ištikimybę jaučiantys žmonės ir gali nukreipti savo energiją bendrai kūrybai pagal bendrą kultūrinį paveldą, nesilankstydami prieš kitas tautas ar imperijas. Taip žmogiškasis kolektyvinės laisvės ir apsisprendimo troškimas yra saugomas, puoselėjamas ir perduodamas, kad stiprėtų ir duotų vaisių su kuo mažesne žala, kuri galėtų iš jo kilti.
Realizuojant kolektyvinę laisvę, kurią įgalina nacionalinė valstybė, gali dalyvauti ne tik gimusieji tautos nariais ir nuo pradžių besidalijantys jos kalba, religija ir istorija. Nepriklausoma nacionalinė valstybė gali priimti ir dažnai priima naujus klanus ir gentis, pasiryžusius sukurti abipusės ištikimybės ryšius su tauta ir pasiūlyti unikalius jos bendrų pastangų gebėjimus.
Antai į platesnę britų tautą anglai priglaudė škotus, valus ir šiaurės airius. Į Indijos tautą indų dauguma priėmė sikus, o Izraelyje žydų dauguma inkorporavo druzus, beduinus ir kitas bendruomenes, kurios kartu tarnauja kariuomenėje.
Tas pats galioja visame pasaulyje, kur mažesni klanai ir gentys nutaria sukurti nuolatinius ištikimybės ryšius su didesnėmis tautomis, kurios savo ruožtu ryžtasi gerbti jų unikalias tradicijas ir skirti erdvės jų puoselėjimui. Taip į tautą priimtos gentys gali patirti tautos laisvę kaip savo tiek pat, kiek tą patiria ir kitos tautai priklausančios gentys.
Imperialistams tautiškumo puoselėjimas yra atstumiantis, siauras ir provincialus. Nepaisant to, atsidavimas savosios tautos gyvenimo sąlygų tobulinimui ir kultūrinio palikimo perdavimui toli pranoksta gyvenimą, paskendusį kitataučių sukilimų malšinime. Nors pačių nubrėžtos nacionalinės valstybės sienos gali atrodyti siauros ir ribotos, iš tiesų yra raktas į tautos laisvę, nes išlaisvina iš imperijos kūrimo pančių. Taip išlaisvinta nacionalinė valstybė leidžia tautos lyderių energiją nukreipti į tai, kas iš tiesų vertinga: kurti unikalų kraštą ir ugdyti žmones su jų savitumu ir jų tiesa.
Ketvirta, konkurencinga politinė tvarka. Napoleono imperializmo skiriamasis ženklas buvo tas, kad negalėjo pakęsti ne pagal jo revoliucinį režimą sutvarkytų valstybių. Todėl visoje Europoje jis kūrė vieningą teisinę sistemą. Net tokia senovinė institucija kaip Venecijos miestas-valstybė, kurios konstitucinės tradicijos buvo gyvybingos daugiau nei tūkstantį metų, Napoleonui tebuvo bjaurastis, kurią reikia sunaikinti.
Įsitikinimas, kad pavyko užčiuopti galutinę politinę tiesą ir visi kiti turi ją priimti, būdingas ir Lenino politinėms idėjoms bei visiems septyniasdešimt sovietinio imperializmo metų. Mūsų laikais šis įsitikinimas atgyja Europos Sąjungos politinėje doktrinoje, kuri nesitenkina vienos tautos valdymu, bet nuolat siekia visoms tautoms primesti vis didesnį vienodumą pagal jos biurokratų neva visuotinai akivaizdžias tiesas.
Visos trys paminėtos europinės imperinės valstybės buvo įsitikinusios, kad skirtingais būdais taiko Apšvietos visuotinio proto doktriną, visai žmonijai diktuojančią vieną aiškią politinę tiesą. Tautos laisvės principas remiasi visiškai priešingu žmonijos pažinimo galimybių supratimu. Jis remiasi prielaida, kad visiems politinės tiesos nėra aiškios, nesvarbu, mąstymo ar kitomis priemonėmis.
Kaip pabrėžė Johnas Seldenas, žmogaus protas gali padaryti beveik bet kokią išvadą ir niekada istorijoje nepriėmė vienos politinės tiesos, dėl kurios visi galėtų sutarti. Todėl ir tokia svarbi tautos laisvė, leidžianti kiekvienai tautai plėtoti savus tikslus, tradicijas ir institucijas, kurias jos per šimtmečius išbando skausmingais bandymais ir klaidomis. Idėja, esą reikalinga tautų, kurių kiekviena siekia tiesos pagal savą supratimą, įvairovė, neturi tikslo paneigti, jog egzistuoja objektyviai geriausi valdymo ir moralės principai.
Ši idėja neigia, kad geriausi principai pasiekiami visiems, kas tik pasitelks protą jų ieškodami. Didysis anglų filosofas ir politikas įvairių tautinių tradicijų pagrįstumą grindė savo empirizmu: tik per daugybę tautinių eksperimentų istorijos tėkmėje galime išmokti, kas iš tiesų geriausia.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
