Skelbiamos ištraukas iš Yoram Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“.
I dalis ČIA
Tad pasirinkimas tarp imperialistinės ir nacionalistinės politikos sampratos atspindi skirtingas pažinimo teorijas. Bent Vakarų istorijoje imperializmas sietinas su racionalistine pažinimo teorija. Neribotai parsitikėdama žmogaus protu ši teorija drąsiai teigia, kad universalios tiesos jau užčiuopiamos ir tereikia jas pristatyti visai žmonijai.
Antra vertus, nacionalizmas linkęs remtis empiristine pažinimo teorija, kuriai būdinga nuosaikiai abejoti dėl žmogaus proto galimybių ir atsižvelgti į katastrofas, kurias sukėlė savo protu politikoje pernelyg pasitikėję žmonės. Būdamas skeptiškas, empirizmas teigia, kad išmintinga ieškoti tiesos įvairiais būdais ir daugelį kartų. Kai kurie eksperimentai žlugs, o kai kurie pavyks. Tačiau tie, kurie pavyks, pavyks tokia gausybe būdų, kad kiekvienos tautos unikali patirtis išmokys mus naujų, anksčiau nesuprastų dalykų”.
Kitaip tariant, nacionalistinė politika kviečia į plačią tautų diskusiją ir iš eksperimento besimokantį pasaulį. Imperialistinė politika tokią diskusiją laiko pernelyg pavojinga ir teigia, jog metas jį baigti.
Panaši diskusija tarp racionalistinių ir empiristinių teorijų žinoma ir ekonomikos srityje. Socialistai visada tikėjo, kad pasiektos visos būtinos žinios ir nebereikia jokios rinkos konkurencijos. Ekonominė veikla turi būti diktuojama racionalaus planuotojo, kuris nurodys, kokie sandoriai bus naudingiausi visiems. Antra vertus, kapitalistai šį siūlymą suprato kaip išdidumą, žmogaus kvailumo ir arogancijos vaisių, nes tikrovėje nėra nei žmogaus, nei žmonių grupės, kurie turėtų tiek proto galių ir žinių, kad galėtų teisingai diktuoti, kaip ekonominei sistemai veikti didžiausiai visų naudai.
Žvelgdami iš skeptiško empiristinio taško kapitalistai teigia, esą turime leisti daugiui ekonominių veikėjų varžytis gaminant ir tiekiant produktus bei paslaugas. Jie suvokia, kad kiekvienas iš konkuruojančių verslų turi skirtingų tikslų, savitai organizuoja savo veiklą ir kad vieniems pasiseks, o kiti žlugs. Tie, kuriems pavyks, tai pasieks įvairiais būdais, o jų iš anksto negalėtų numatyti joks racionalus planuotojas. Jų inovacijas galės kopijuoti ir tobulinti kiti. Taip iš konkurencijos praturtėja visa ekonomika.
Politinė tvarka šia prasme labai panaši į ekonominę tvarką. Iš tiesų nė vienas žmogus ar jų grupė neturi tiek proto galių ir žinių, kad galėtų primesti visai žmonijai tinkamą konstituciją. Todėl kiekvienas, linkęs į skeptišką empirizmo prieigą, pripažins nacionalistinės tvarkos, kuri leidžia egzistuoti ir laisvai konkuruoti daugybei nepriklausomų nacionalinių valstybių, pranašumus. Kiekviena nacionalinė valstybė siekia skirtingų tikslų ir yra organizuota kitaip nei kitos.
Nepaisant šios įvairovės, nuolatos su panašiomis šalimis besivaržantys nepriklausomų nacionalinių valstybių valdovai vis šnairuoja į konkurentus, mėgindami nusižiūrėti ir atkartoti tai, kas lėmė kitų sėkmę ir atrodo išmintinga, naudinga bei gražu jų institucijose ir tobulintina savosiose. Taip kiekvienos tautos valdovai, nors susirūpinę pirmiausia savo tautos stiprinimu ir pozicija tarp kitų tautų, galiausiai su visa žmonija dalijasi savo unikalių eksperimentų patirtimi.
Nepriklausomų valstybių konkurencija paaiškina, kodėl istorijos laikotarpiai, kuriais labiausiai žavimės dėl jų pagimdytų individų ir jų mokslo, religijos, meno darbų, yra laikotarpiai, kai vyraujanti politine tvarka buvo mažų nepriklausomų valstybių – nacionalinių arba gentinių miestų-valstybių – tarpusavio konkurencija.
Iškart pagalvojame apie senovės Graikiją ir Izraelį, taip pat apie Italijos valstybes Renesanso laikotarpiu arba nacionalines valstybes po protestantiškosios revoliucijos Europoje (ypač Nyderlandus, Angliją, Prancūziją ir vokiečių valstybes Vidurio Europoje). Tai pastebėjo daugelis empiristų filosofų, tarp jų Johnas Stuartas Millis, Europos progresą laikęs jos „kelių įvairovės“, įgalintos nacionalinių valstybių politinės tvarkos, nuopelnu.
Kas pavertė Europos tautų šeimą tobulėjančia, o ne pastovia žmonijos dalimi? Tai lėmė ne pranašesnis europiečių meistriškumas, kuris, jei ir egzistuoja, tai visada ne kaip priežastis, o kaip pasekmė, bet išskirtinė jų kultūrinė įvairovė.
Individai, klasės, tautos tarpusavyje stebėtinai skyrėsi. Jie nutiesė gausybę kelių, kurių kiekvienas vedė prie ko nors vertingo. Ir nors jie visą laiką buvo nepakantūs vieni kitiems ir manė, kad būtų tobula, jei visi būtų priversti eiti jų keliu […] kiekvienas savo laiku pasinaudojo geru, kurį galėjo pasiūlyti kiti. Europa yra visapusiškai skolinga savo kelių įvairovei.
Negalime ignoruoti fakto, kad labai didelė žmonijos paveldo dalis yra nepriklausomų valstybių sistemų kūrinys, o imperijų palikimas buvo palyginti stebėtinai skurdus. Miestų-valstybių ar nacionalinių valstybių konkurencijos laikotarpiai, regis, siūlo geriausias galimybes gabiems individams, pajėgiantiems sukurti pranašumą savo miestui-valstybei ar tautai.
Imperinė valstybė natūraliai skatina visiškai kitokią aplinką ir gabiems žmonėms siūlo tik viena: prisitaikyti prie vienos didžios politinės galios (imperijos) troškimų. Tokios galimybės pasirodo esančios menkos palyginti su klestėjimu, galimu nepriklausomų ar gentinių valstybių tvarkoje, kur visi vieni kitiems pavydi sveikatos, klestėjimo, jėgos ir reputacijos.
Šis argumentas už konkurencingą politinę tvarką turėtų būti įtikinamas ekonomistams, kurie šiaip ar taip teigia išvystę empirinį mokslą ir vien dėl to turėtų sveikinti eksperimentų kupiną pasaulį, kurį gali pasiūlyti nepriklausomos valstybės, kiekviena su savo politika.
Nepaisant to, vis girdime ekonomistus pasisakant prieš nepriklausomas nacionalines valstybes, motyvuojant didesniu vienos globalios rinkos, pašalinusios visas tautines sienas, efektyvumu. Kaip teigia Hayekas, pasaulis be tautinių sienų būtų pasaulis, kuriame visi interesų konfliktai vyktų tarp „nuolat kintančios sudėties grupių“, o ne tarp nuolatiniu vidiniu solidarumu ir atkakliai nesikeičiančiais vietos įstatymais pasižyminčių nacionalinių valstybių.
Taip ekonomistas, didžiavęsis esąs empiristas, kai kalbama apie ekonomikos vidaus struktūrą, kur, kaip jis vylėsi, konkurencija tarp nepriklausomų bendrovių leis pažangą per inovacijas, staiga tampa racionalistu, kai kalbama apie pasaulio ekonomiką.
Kalbėdamas apie pasaulio ekonomiką, Hayekas jaučiasi užtikrintai, kaip visi racionalistai darydamas prielaidą, neva ekonomikos klestėjimui reikalingos taisyklės yra pažintos, centrinės valdžios institucijos gali spręsti apie visai žmonijai tinkamą politiką ir dėl tokio centralizuoto planavimo visi klestės.
Būtent tokioms racionalistinėms teorijoms Europoje priešinosi Margaret Tatcher. Ji įrodinėjo, kad bandymai visose tautose suteikti politikos kūrimo galias centrinėms ekonominėms institucijoms pribaigtų „įvairovę ir konkurenciją tarp tautų“, kuri yra „sėkmingos laisvos prekybos sąlyga“. Ji rašė:
Buvo sakoma, kad siekiama „sudaryti vienodas galimybes“. Ši frazė skamba raminamai, tačiau iš tiesų joje slypi iš pagrindų klaidingas prekybos supratimas. Laisva prekyba leidžia konkuruoti skirtingų tautų bendrovėms. Tačiau kadangi „vienodų galimybių sudarymas“ apima konkurencijos dalį, kylančią iš skirtingų reguliavimo sistemų, iš tiesų ji sumažina prekybos teikiamą nauda.
Jei harmonizavimas peržengia vien tik vienodų techninių standartų įvedimą ir yra pritaikoma darbo teisei, socialinei apsaugai ar mokesčiams, ji daro didelę žalą ekonomikai. Taip yra, nes konkurencija tarp skirtingų šalių, siekiant verslui palankiausių tarptautinių sąlygų, yra galingas ekonominės pažangos variklis.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
