Tęsinys.
I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA
Imperializmas ir nacionalizmas atstovauja nesuderinamoms politinės minties pozicijoms. Galime arba pritarti požiūriui, kad visa planeta turėtų būti pajungta vienam visas tautas vienijančiam režimui, arba siekti nepriklausomų nacionalinių valstybių pasaulio kaip geriausios politinės tvarkos. Vienu metu abiejų požiūrių priimti negalime.
Daug autorių vargo bandydami išvengti šios dichotomijos, ieškodami tarpinės pozicijos arba kompromiso tarp šių teorinių laikysenų. Dažniausiai jie teigė, esą būtinybės rinktis tarp pasaulinės imperijos ir nacionalinių valstybių tvarkos sprendimas yra federacinė pasaulio vyriausybė ar panašus tarptautinis režimas, kuriam tautos pagal tarptautinę teisę būtų atskaitingos už savo veiksmus.
Imanuelio Kanto „amžinosios taikos“ režimas turėjo būti įgyvendintas per tokią pasaulinę federaciją. Woodrow Wilsono „žmonijos suverenumas“ panašiai žadėjo užtikrinti visų tautų nepriklausomybę ir apsisprendimą, tuo pačiu metu įsteigiant tarptautinį režimą, kuris spręstų tautų ginčus ir prireikus įtvirtintų savo sprendimus prievarta. Svarbiausias praėjusio amžiaus liberalizmo teoretikas Friedrichas Hayekas įrodinėjo, neva tautų nepriklausomybė sukelia karus, o taika ir klestėjimas gali būti pasiekiami tik su tarptautinės federacinės valstybės pagalba.
Tokie tarptautinės federacinės valstybės pasiūlymai laikomi imperinės valstybės idėjos patobulinimu, nes tarptautinė federacinė vyriausybė būtų apribota nepriklausomų ir laisvą apsisprendimą realizuojančių nacionalinių valstybių ginčų sprendimu.
Teigiama, kad universalioje federacinėje valstybėje kiekviena tauta būtų nepriklausoma beveik visais klausimais. Tauta bus laisva nustatyti savo konstituciją ir įstatymus, vartoti kalbą ir praktikuoti religiją, plėtoti ekonomiką ir auklėti vaikus pagal savo supratimą. Trumpai tariant, ji bus laisva eiti savo keliu. Bus uždrausta tik imtis prievartos anapus jos sienų, o tokie konfliktai bus sprendžiami federacinės valdžios institucijų, priimančių valstybėms privalomus sprendimus.
Tokie argumentai pagrįsti nesuvokimu, kokia politinė tvarka būtina steigiant tarptautinę valstybių federaciją. Taip dažnai siūlyta tarptautinė federacinė valdžia iš tiesų jokiu reikšmingu aspektu nesiskiria nuo imperinės valstybės. Tarptautinės federacijos idėja paprasčiausiai yra ta pati imperijos idėja. Ji turėtų būti pasmerkta ir atmesta, kaip ir kitos imperinės schemos.
Prieš paaiškinant šį teiginį reikia pabrėžti, kad taip pat esu susirūpinęs taikos tarp tautų siekiu. Mūsų politinės tradicijos ištakose Izraelio pranašai pasėjo taikaus tautų sugyvenimo idėją, kad visada pripažintume, jog nesutarimus galima išspręsti taikiai, o kraujo praliejimą laikytume pasibaisėtinu blogiu.
Vis dėlto pranašų aprašytame pasaulyje tautos savo nesutarimus turėjo pristatyti laisvam svarstymui Jeruzalėje, o ne tarptautinei federacinei valstybei, galinčiai primesti sprendimą ir įtvirtinti jį jėga. Tai du visiškai skirtingi žmonijos ateities tikslai, atspindintys troškimą pasiekti visiškai skirtingas politinės tvarkos formas:
– Savanoriškas arbitražo sprendimas. Nesutariančios tautos pačios sprendžia, ar sutikti, kad jų ginčą spręstų toks arbitražas (viršnacionalinė valdžia), ir ar priimti jo pasiūlytą sprendimą.
– Privalomas arbitražo sprendimas. Konfliktą tautos privalo atiduoti į tarptautinės federacinės valstybės pareigūnų rankas ir yra federacijos priverstos sutikti su jų sprendimu.
Abiejuose scenarijuose išdėstytos sąlygos atspindi mums jau pažįstamas dvi politinės tvarkos formas.
Pirmojo scenarijaus atveju konfliktas savanoriškai sprendžiamas nepriklausomų nacionalinių valstybių sistemos rėmuose. Kai teigiame, kad valstybės yra nepriklausomos, nurodome būtent tai, kad nėra jokios tarptautinės valdžios, kuri jas galėtų priversti savo konfliktus atiduoti spręsti tai aukštesnei valdžiai ir paklusti jos išvadoms, jei valstybė pati su tuo nesutinka.
Antrojo scenarijaus atveju privalomas arbitražo sprendimas būtinas todėl, kad egzistuoja tarptautinė valdžia, pajėgi spręsti tautų nesutarimus nepriklausomai nuo tų tautų noro. Būtent tai yra esminis imperinės politinės tvarkos bruožas.
Nors konfliktuojančias puses šiuo atveju galima vadinti valstybėmis, tai nėra nepriklausomi ir laisvu apsisprendimu disponuojantys dariniai. Jos negali rinktis, ar klausimas bus atimtas iš jų rankų ir jį spręs tarptautinė federacinė valdžia, nes galia tai nuspręsti priklauso tarptautinėms institucijoms.
Tokios valstybės taip pat negali lemti, kas ir kada spręs jų konfliktus, nes tai taip pat nustato tarptautinė vyriausybė. Pagaliau jos neturi ir galimybės pasirinkti, ar paklusti tarptautinės vyriausybės išvadoms, nes prireikus šios bus įgyvendintos jėga. Pabrėžtina – vykdant sprendimą, esantį išimtinai tik tarptautinės federacinės valdžios rankose.
Taigi pasirinkimas tarp šių dviejų scenarijų neišvengiamai yra pasirinkimas tarp nepriklausomų nacionalinių valstybių ir imperinės politinės tvarkos. Tai, kad filosofai ir politikai dėl savo įvaizdžio linksta prievartinį scenarijų vadinti „nepriklausomų valstybių federacija“, o ne imperine valstybe, neturi įtakos tikrajam pasiūlymo turiniui. Kaip tokio darinio valstybės narės spręs savo problemas, nustatoma imperinės valstybės lygiu.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
