Pradžia ČIA. Tęsiniai iki IX dalies ČIA.
Svarbiausias klausimas svarstant nacionalinės valstybės idėją yra šis: jeigu vykdyti pareigas valstybei individą priverčia ne ištikimybė genčiai ar tautai, koks turėtų būti jo motyvacijos aukotis dėl valstybės šaltinis?
Pripažindami, kad tokia ištikimybė bent kiek reikalinga, pilietinės valstybės šalininkai siūlo individams būti ištikimiems valstybės konstituciniams dokumentams arba įvairiems valstybės simboliams, kuriuos valstybės pareigūnai išranda tam, kad jais gyventojams būtų reprezentuojami valstybės konstituciniai dokumentai. Toks „konstitucinis patriotizmas“ dažniausiai siejamas su garsiausiu jo gynėju vokiečių filosofu Jurgenu Habermasu. Tačiau panašūs siūlymai skamba ir Amerikoje, kur vis dažniau raginama mylėti steigiamuosius dokumentus (vadinamąjį american creed) nei pačią amerikiečių tautą.
Ar tai įmanoma? Ar gali egzistuoti valstybė, kurioje laikomasi įstatymų, mokami mokesčiai, o karinė tarnyba atliekama dėl visuotinės ištikimybės rašytinei konstitucijai?
Ar istorijai žinoma tokios ištikimybės rašytiniams dokumentams pavyzdžių? Musulmonai nuo seno statė save į pavojų, gindami nuo žalos ar paniekinimo savo steigiamąjį dokumentą – Koraną. Induistai jaučia panašią pagarbą vedoms, o žydai – Torai, Mozės knygų, kurios žydams yra jų steigiamasis dokumentas, rinkiniui. Krikščionių pasaulyje taip pat egzistavo motyvacija aukotis, saugant nuo sunaikinimo ar išniekinimo savo šventuosius tekstus ir paveikslus.
Tokie ir panašūs pavyzdžiai stiprina nuojautą, kad konstituciniai dokumentai iš principo gali kelti tokią motyvaciją. Patirtis rodo, kad reikalaujant viešos pagarbos konstitucijai ir suteikiant tam iš tiesų religinį pobūdį, būtų įmanoma išugdyti politinę tokios motyvacijos tradiciją.
Tačiau valstybės konstitucinių dokumentų šitaip sakralizuoti neįmanoma kitaip nei šeimos, genties ir tautos tradicijų, ugdančių gerbti ir branginti vienus, o ne kitus dalykus, kontekste. Vaikystėje nuolatos liudijau Toros garbinimą sinagogoje. Tiesiog jaučiau tą pagarbą tame, kaip suaugusieji žengdavo į priekį, kad galėtų pabučiuoti šventuosius raštus, kai šie tris kartus per savaitę būdavo išnešami skaityti.
Maža to, aš žinojau – jeigu Tora būtų numesta ant grindų, visa kongregacija mėnesį atgailautų pasninkaudama. Man, kaip ir visiems, užgniauždavo kvapą, išvydus susverdėjant šventraščio stovą.
Šitaip ir daugeliu kitų būdų aš patyriau savo klano kaip savo paties pagarbą, kadangi religinė bendruomenė tiek žydams, tiek krikščionims jau seniai tapo jų klanu čia vartojama prasme.
Tuo noriu pasakyti, kad vaikystėje pagarba ir ištikimybė Torai išugdoma kaip neatsiejama dalis vaiko ištikimybės savo šeimai ir klanui, kurie savo ruožtu demonstruoja pagarbą Torai kaip neatskiriamą savosios ištikimybės žydų tautai elementą.
Krikščionims, musulmonams ar induistams būdinga stebėtinai panaši pagarba savo šventiesiems tekstams ir kitiems objektams ir jie stengiasi perduoti šią pagarbą ateities kartoms analogiškomis priemonėmis.
Šventumas atsiranda tik šeimos, klano, genties ir tautos papročiuose. Esama individų ir šeimų, kurie prie šventybės prisiriša jau suaugę, tačiau daugumai žmonių šventumo pajauta susiformuoja vaikystėje, kartu su abipusės ištikimybės ryšiais.
Vadinasi, neutralios valstybės konstituciniai dokumentai negali pakeisti ištikimybės genčiai ar tautai ryšių, priešingai – pagarba jiems ir šventumas, kurį jie gali įgyti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek gentis ar tauta, kuriai esame ištikimi, iš kartos į kartą perduoda šventumo jausmą. Steigimo dokumentai gali būti šventi ir kelti ištikimybę tik kaip konkrečios tautos ar genties kultūrinis paveldas. Ne tolimas ryšys su pačiais dokumentais, o individo ištikimybė genčiai ar tautai būtų bet kokio veiksmo, kurio toks individas imtųsi gindamas neutralią valstybę, šaltinis.
Tas pats galiotų ir visiems kitiems tariamai neutraliems pareigūnų sukurtiems valstybės simboliams, pareigoms ar ritualams. Bet kokių dokumentų ar simbolių garbinimas būtų konkrečios genties ar tautos tradicijos artefaktas, taigi visai ne neutralus. Būtent taip juos suvoktų ir visos mažumos ar tautos, kurios nejaustų valstybei tokių abipusės ištikimybės ryšių kaip titulinė tauta ir kurios neišgyventų to, kas nutinka titulinei tautai. Užuot garbinami kaip neutralios valstybės simboliai, steigiamieji dokumentai arba simboliai mažumų būtų suvokiami kaip kitos tautos ar genties kvazireligija, o tokiu mastu, kiek juos būtų bandoma pateikti kaip neutralius, – ir kaip veidmainystė.
Tautiškai neutralios valstybės neegzistuoja. Laisvas valstybes nuo iširimo apsaugo titulinės tautos narių abipusės ištikimybės ryšiai ir jų ištikimybė valstybei. Greta to valstybės vientisumo ir stabilumo dėlei tarp šios ir kitų valstybėje gyvenančių tautų sudaromos momentinės arba ilgalaikės sąjungos. Kitaip tariant, kiekviena laisva valstybė yra nacionalinė arba gentinė valstybė.
Panašiai despotiškuose režimuose valdžią beveik visada kontroliuoja viena gentis, klanas ar šeima, kuri su pasirinktais sąjungininkais valdo daugumą baime ir papirkinėjimais.
Tad kaip gyvuoja neutralios, atskirtos nuo tautos, valstybės mitas?
Jo išlikimą labiausiai lėmė jau minėtas teiginys, kad sėkmingos Vakarų valstybės – JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija – yra tokios neutralios ar pilietinės valstybės pavyzdžiai ir kad jos sėkmingai atsaistytos nuo jas sudarančių tautų ar genčių.
Šiam teiginiui nėra jokio pagrindo. Jungtines Amerikos Valstijas sieja abipusės ištikimybės ryšiai, vienijantys anglakalbę amerikiečių tautą, kurios konstitucinės ir religinės tradicijos glūdi Biblijoje, protestantizme, respublikonizme ir bendrojoje anglų teisėje.
Per amžius didelių katalikiškų ir mažų kitų religijų bendruomenių įtraukimas lėmė, kad naujos gentys buvo priimamos į tą pačią amerikiečių tautą. Tačiau tai niekaip nepakeitė fakto, kad amerikiečiai yra vientisa ir aiškiai nuo kitų besiskirianti tauta. Jokia teritorija nebuvo priimta Į JAV sudėtį, joje prieš tai nesusiformavus aiškiai anglakalbių naujakurių daugumai. Amerikos čiabuvių, ispanakalbių ar polineziečių kalbų atstovų dominavimas (Havajuose) visais atvejais nutrūko.
Antra vertus, tolesnis vietinių gyvenimas kurioje nors teritorijoje, kaip antai politiškai autonomiškos navahų tautos, turinčios šimtus tūkstančių atstovų ir iki šiol mokinančios vaikus savo kalbos ir tradicijų, taip pat liudija, kad amerikiečių tauta, nepaisant absoliutaus dominavimo šalyje, tėra tauta kaip ir kitos.
Tas pats pasakytina apie prancūzų tautą, kuri amžiais saugojo savo vientisumą, pasitelkdama agresyvias ir kartais pasibaisėtinas kampanijas dėl to, kad išnaikintų oksitanų [viduramžių pietų prancūzų kalba – vertėjo pastaba] ir kitas kalbas, laikytas iššūkiu prancūzų tautinei vienybei. Lygiai tokia pat ir anglų tauta, susiformavusi per amžius karų, kuriais siekta išstumti keltus j šalies pakraščius.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
