I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA, IV dalis ČIA
Kaip sakyta, tarptautinės federacijos šalininkai teigia, kad nacionalinės valstybės tokioje tvarkoje išsaugotų nepriklausomybę visais, iš-skyrus karo ir taikos, klausimais. Jie taip pat teigia, kad federacija veiktų pagal rašytinį susitarimą – įpareigojantį dokumentą, išvardijantį visus klausimus, kuriais tarptautinė federacija galėtų įsikišti, palikdama kitas galias pačių valstybių rankose.
Tačiau prielaida, neva tarptautinė federacinė valdžia gali būti kaip nors apribota ir priversta laikytis tik konkrečių jai priskirtų klausimų, yra klaidinga. Tai matyti ir vertinant patį principą, ir federalinių institucijų taikymo istoriją.
Kalbėdami apie principą tarkime, kad valstybė tarptautinės valdžios institucijoms pateikia skundą dėl jos kaimynų priimtos politikos ar veiksmų. Skundas galėtų būti dėl karinių bazių įrengimo pasienyje arba staigaus jų karinių pajėgų ir ginklų pramonės augimo. Galėtų būti ir dėl kaimynų represijų prieš tautines mažumas ar religines sektas, vis prašančias kaimynų pagalbos. Besiskundžianti šalis galėtų jaustis nukentėjusi dėl kaimynų ekonominės veiklos, skatinamos nelegalios migracijos, augančių narkotikų kartelių ar teroristinių organizacijų kitoje sienos pusėje.
Arba dėl išeikvotų ar sunaikintų bendrų vandens ar kitų išteklių, dėl kišimosi į rinkimus ar vidaus politiką, dėl šnipinėjimo, pasikėsinimo nužudyti ar neramumų kėlimo. Galiausiai – kad ir dėl priešiškos propagandos kaimyninės šalies mokyklose ir medijose.
Kitaip tariant, bet koks reikšmingas politinis veiksmas ar priimta politika gali tapti autentišku karinio atsako motyvu arba bent įtikinamu pretekstu. Tarkime, kad po keleto mėnesių ar metų bandymų išspręsti problemą susitarimais, kyšiais ar grasinimais besiskundžiančios šalies lyderiai, atsidūrę ties karinio sprendimo riba, kreipiasi į tarptautinės federacijos institucijas, prašydami sprendimų, kurie leistų išvengti karo.
Kas tokiu atveju spręstų, ar skundas bus svarstomas tarptautinės federacijos pareigūnų? Kas spręstų, ar skundas teikia pakankamą pagrindą įsikišti tarptautinei federacijai pagal jos chartiją? O jeigu federacija nusprendžia įsikišti, kas įvertins, kuri ginčo pusė teisi? Kas parinks priemones, reikalingas konfliktui užbaigti? O jei viena ar abi ginčo pusės atsisakys paklusti federacijos sprendimams, kas įgyvendins jos paskirtas priemones jėga ar kariniais veiksmais?
Akivaizdu, kad visa tai spręstų tarptautinė federacinė valdžia. Mat jeigu šie sprendimai būtų ne pačios federacijos rankose, grįžtume prie pirmojo scenarijaus: kiekviena nacionalinė valstybė pati spręstų, ar dalyvauti federacijos tyrime ir ar paklusti jos sprendimams, kai šie bus priimti. Tokiu atveju nebūtų pačios tarptautinės federacijos, o viso labo savanoriškas arbitražas ginčams tarp suverenių nacionalinių valstybių spręsti. Tačiau jeigu minėtus klausimus sprendžia pati tarptautinės federacijos valdžia, pajėgi prireikus jėga įgyvendinti savo sprendimus, tokiu atveju stebime taikų konflikto sprendimą imperijoje pagal antrąjį iš aptartų scenarijų.
Atkreipkime dėmesį, ką tai reiškia. Prielaida, kad tarptautinė federacija įsikiš „tik“ karo ir taikos klausimais, jau įrodyta esanti klaidinga. Bet koks įsikišimas siekiant išvengti karo ar jį nutraukti reikalauja pašalinti skriaudas, tačiau šios skriaudos gali apimti bet kokius kaimyninės valstybės veiksmus ar priimtą politiką, kuri pasirodo užtektinai erzinanti arba provokuojanti.
Tad tarptautinės federacijos turimas mandatas kištis į karo ir taikos klausimus būtų toks platus, koks ir besiskundžiančių šalių nepasitenkinimo kaimynais priežasčių (tikrų ir išgalvotų) sąrašas.
Jeigu priimsime tai rimtai, bandymas federacijai įsikišti ir spręsti šias nuoskaudas neišvengiamai reiškia kaltinamos šalies, o galbūt ir besiskundžiančios šalies, suverenumo pažeidimą tokiose srityse kaip kariuomenė ir gynyba, ekonominė, migracijos ar aplinkosaugos politika, religinis ir kultūrinis reguliavimas, galiausiai – jų konstitucijos ir įstatymai apskritai.
Visais šiais klausimais vienintelė kliūtis federacijai uzurpuoti nepriklausomų valstybių teises tarptautinės federacijos režimo rėmuose yra pačios federacijos ir jos pareigūnų sau pritaikomi apribojimai.
Visa žmonių valdymo patirtis nepateikia įrodymų, kad toks savos galios apsiribojimas įmanomas. Priešingai, kartą įgalioti tokiai sunkiai užduočiai kaip „atnešti taiką“ aptariamam regionui, federacijos pareigūnai tikės, kad neturi jokio kito pasirinkimo, kaip tik intensyviai įsikišti ir bandyti pakeisti nesutariančių šalių santykius, kol šie atitiks federacijos lūkesčius, kaip turėtų elgtis paklusni valstybė narė.
Nereikėtų šios analizės interpretuoti kaip prieštaravimo pačiam federalizmui, kuris gali būti naudingu valdžios instrumentu. Kiekvienoje tautoje yra įvairių genčių su unikaliais papročiais, o kartais ir savo kalba, įstatymais bei religija.
Gerai valdoma nacionalinė valstybė kiekvienai genčiai dažnai suteiks tam tikrą laisvę eiti savo keliu, deleguodama jai galią įvairiose srityse, kol tai nekels grėsmės nacionalinės valstybės kaip visumos vidiniam integralumui.
Palankiomis aplinkybėmis tokia politika leidžia gentims jausti turint didesnį kolektyvinės laisvės ir apsisprendimo laipsnį, o tauta kaip visuma išlošia iš inovacijų, gimstančių dėl genčių įvairovės ir konkurencijos. Kitaip tariant, federalizmas yra tai, kas lieka iš genčių ir klanų tvarkos jiems nustojus gyventi kaip nepriklausomiems subjektams, turintiems teisę kariauti vieniems su kitais.
Kadangi federalizmas silpnesne forma išlaiko žmonių politinės organizacijos struktūrą, jis išsaugo ir kai kuriuos šios struktūros privalumus. Saikingai prie jo prisitaikyti gali būti naudinga ir nacionalinei valstybei. Tas ne mažiau tinka ir imperinei valstybei, kuri taip pat atrastų sprendimo leisti valdomoms tautoms išsaugoti valdžią kai kuriose srityse privalumus. Todėl imperinė valstybė dažnai pasirenka vienos ar kitos rūšies federacinę struktūrą, kaip kad persai suteikė žydams karinę ir teisinę autonomiją Jeruzalėje, o britai – Amerikos kolonijoms savo imperijos sudėtyje.
Tačiau galios delegavimas federacinėje sistemoje niekada nereiškia nepriklausomybės tokioje sistemoje valdomoms tautoms ar gentims. Tai nėra nepriklausomybė, nes centrinė federacinė valdžia visada sprendžia, kiek galios gali būti deleguojama. Kai aukščiausia federacijos valdžia nusprendžia, kad deleguota valdžia perteklinė, ji randa motyvą ją apriboti ir anksčiau ar vėliau tai padaro.
Tai ir vėl regime Jungtinėse Amerikos Valstijose, ko gero, labiausiai aukštinamame federacinės valdžios eksperimente.
Kaip gerai žinoma, trylika Amerikos kolonijų savo nepriklausomybę nuo Britanijos pirmiausia paskelbė kaip nepriklausomų valstybių koaliciją. Tai primena, kad ir senovės Izraelyje ar graikų miestuose-valstybėse nepriklausomybė pirmiausia priklausė kiekvienai genčiai atskirai. Išmintingiausi amerikiečiai matė, kad išsivadavusios kolonijos dalijasi bendra kalba, įstatymais, religija ir istorija, siekia užkirsti kelią nuolatinės karo būklės tarp jų susidarymui, suvienydami jas į vieną nacionalinę valstybę.
1787 metais pasiūlyta Konstitucija, leidusi suvienyti buvusias kolonijas ir sukurti amerikiečių nacionalinę valstybę, buvo federacinės prigimties ir paliko trylikai valstijų plačius įgaliojimus. Tačiau sukurta nacionalinė vyriausybė neišvengiamai jautėsi atsakinga už šalies materialinę gerovę, vidinį integralumą, tautos kaip visumos kultūros tradiciją ir elgėsi taip, kaip diktavo ši atsakomybė.
Pavyzdžiui, būdamas prezidentu Thomas Jeffersonas darė viską, kas buvo jo galioje, kad nuverstų protestantų konstitucijas ir religinius ordinus Masačiusetse ir Konektikute, nes laikė juos grėsme visos tautos kultūros tradicijai.
Abrahamas Lincolnas žengė toliau ir pradėjo pilietinį karą prieš atsiskirti norėjusias pietines valstijas bei jų pasibjaurėtiną vergovės praktiką. Ne viena federalinė valdžia kovojo prieš mormonų poligamijos praktiką Jutos valstijoje ir galiausiai ją sunaikino.
Vėliau federalinė valdžia įsikišo į neklusnių valstijų vidaus reikalus dėl jų rasinių įstatymų prieš juodaodžius ir jėga primetė vieną moralinį standartą tokiais klausimais kaip Biblijos mokymas ir maldos mokyklose, abortai ir homoseksualų sąjungos. Būtų lengva pateikti daug daugiau pavyzdžių.
Per visą Amerikos federalizmo istoriją nacionalinė valdžia turimomis galiomis vertė valstijas derinti savąsias konstitucines ir religines tradicijas prie elgesio normų, kurios jai atrodė priimtinos. Taip pirminis plataus laisvo apsisprendimo valstijų lygmeniu pažadas buvo laipsniškai atšauktas.
Kalbu tai ne dėl to, kad prieštaraučiau: rasinę priespaudą pietinėse valstijose laikau ypač gėdinga ir pritariu veiksmams, kurių imtasi siekiant ją išgyvendinti. Nepaisant to, svarbu pripažinti, kad nacionalinė JAV valdžia vis dažniau atšaukia laisves ir teises, kurios iš pradžių Konstitucijoje ir Teisių bilyje buvo paliktos išskirtinai valstijų kompetencijai, ir apmąstyti, ko tai moko mus apie federalinės valdžios prigimtį.
Nėra pagrindo tikėti, kad bet kuri federacinė valdžios sąranga gali būti patvaresnė ir sėkmingesnė nei amerikietiškoji. Tačiau iš JAV patiriame, kad į federaciją suvienytoms gentims ar kitokiems daliniams (kaip Naujosios Anglijos valstijų, vergovinių Pietų valstijų ar mormoniškos Jutos) nebus leista laisvai apsispręsti, vos tik nacionalinės valdžios pareigūnai nutars, kad toks apsisprendimas kelia grėsmę materialiniam klestėjimui, integralumui ar tautos kaip visumos kultūros tradicijai.
Nesvarbu, kaip dosniai būtų suręsta federacinė sistema arba kaip nedviprasmiškai konstituciniai aktai numatytų konkrečias teises į federaciją įeinančioms gentims, tik nacionalinės valdžios pareigūnai galiausiai sprendžia, kokiu mastu teisės ir galios yra deleguojamos gentims ar kitiems daliniams.
Šios teisės neišvengiamai siaurėja ir galiausiai yra panaikinamos prireikus jėga, laikantis tuo metu nacionalinėje valdžioje dominuojančio supratimo, kas gera visai tautai.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
