Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (VI). Europos tautos yra nepriklausomos tiek, kiek joms leidžia europinės valdžios institucijos

Tęsinys.

I dalis ČIA, II dalis ČIA, III dalis ČIA, IV dalis ČIA, V dalis ČIA

Amerikos atvejis daugeliu atžvilgių buvo gana palankus norint išlaikyti dosnų galių paskirstymą federacinėje struktūroje. Amerikietiškojo federalizmo suvienytos valstijos ir taip turėjo bendrą kalba bei paprotinę teisę, protestantišką religiją, bendrą kovų su priešais ir galiausiai pergalių istoriją. Todėl būsimiems amerikiečiams buvo palyginu lengva laikyti save viena tauta, siejama abipusės ištikimybės. Palyginkime filosofų ir politikų siūlomą tarptautinę federaciją – tai daug sudėtingesnis uždavinys.

Jis remiasi prielaida, kad federacinėje santvarkoje galima suvienyti tautas, kurių nesieja bendra kalba, įstatymai, religija, ar autentiška kovos su bendru priešu istorija. Į tokią federaciją sujungtų tautų skirtumai būtų daug ryškesni nei skirtumai tarp Amerikos valstijų. Šiems skirtumams sukeliant politinę priešpriešą – ką jie neišvengiamai ir padaro – tokios tautų federacijos valdžia būtų priversta rinktis iš dviejų alternatyvų. Ji arba turėtų ryžto ir ištekliu pavaldžioms tautoms ir tą darydama būtų visapusiškai imperinė valstybė, arba pritrūktų valios ir išteklių save valiai primesti ir vėl subyrėtų į ją sudariusių tautų valstybes, kaip būtų subyrėjusios ir JAV, jei jos lyderiai nebūtų turėję valios palenkti nepaklusnias valstijas.

Tą stebime vykstant ryškiausiame šiandienos tarptautinės federacijos kūrimo eksperimente – Europos sąjungoje. Įkurta 1992 metais Mastrichto sutartimi, Europos Sąjunga sujungė tuziną anksčiau nepriklausomų tautų, remdamasi subsidiarumo principu – katalikiška vidui amžių sąvoka, šiuo metu vis dažniau vartojama vietoje amerikietiškoji federalizmo, naudojantis jos biblinėmis konotacijomis. Mastrichto sutartis taip aiškina ES kūrėjų intencijas:

Srityse, kurios nepatenka į išskirtinę jos kompetenciją, Bendrija, laikydamasi subsidiarumo principo, imsis veiksmų tik tuo atveju, jeigu pasiūlytų veiksmų tikslai negali būti sėkmingai pasiekti valstybių narių ir gali būti dėl pasiūlytų veiksmų poveikio masto geriau pasiekti pačios Bendrijos.

Čia Mastrichto sutartis atvirai pasako tai, kas liko miglota Amerikos Konstitucijoje:

europinė valdžia priims sprendimus už subsidiarias nacionalines valstybes tiek sutarties numatomose srityse, tiek ir kitose srityse, kuriose pasiūlytų veiksmų tikslai gali būti geriau pasiekti visos Bendrijos.

Kadangi sprendimai, kurie tikslai gali būti geriau pasiekti europinės valdžios, yra tos pačios valdžios pareigūnų rankose, nėra kliūčių nuolat siaurinti į ES įeinančių nacionalinių valstybių galias, išskyrus tiek, kiek save apriboja patys ES pareigūnai.

Tokie susivaržymai nebuvo gausūs ir ES biurokratai per europinius teismus nuosekliai plėtė savo galias ją sudarančių nacionalinių valstybių galių sąskaita tokiose srityse kaip ekonominė, darbo ir užimtumo politika, visuomenės sveikata, komunikacijos, švietimas, susisiekimas, aplinkosauga ir miestų planavimas.

Tad europinis subsidiarumo principas yra ne daugiau kaip eufemizmas imperijai nuslėpti: subsidiarios Europos tautos yra nepriklausomos tiek, kiek joms leidžia europinės valdžios institucijos.

Akivaizdžiai imperinis Europos federacinės valdžios pobūdis buvo nuosekliai maskuojamas pretenzijomis, esą ES atrado naują „transnacionalinės“ politinės tvarkos formą, kuriai negalima pritaikyti tradicinių politinėms institucijoms taikomų kategorijų.

Pavyzdžiui, ES šalininkai dažnai neigia, kad nacionalinių šalių patiriamas politinio suverenumo praradimas lėmė federacinės valdžios formavimąsi. Vietoje to teigiama, neva Europoje išrasta nauja „sutelkto suverenumo“ (pooled sovereignty) forma, kurioje nėra valdžios, o tik bendra „valdysena“.

Suprantama, jeigu nėra vienos europinės vyriausybės, neįmanoma teigti, kad ši europinė vyriausybė įsteigė imperinę politinę tvarką.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.