Pradžia ČIA, Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI.
Visa tai skirta norintiems tikėti.
Nepaisant propagandos, Europos Sąjunga iš tiesų turi stiprią centrinę valdžią, kurios direktyvos teisiškai įpareigoja ES tautas ir atskirus jų narius. Ta valdžia yra gausi teisės aktus leidžianti biurokratija, kurios direktyvos tampa privalomos subsidiairioms Europos tautoms per jų teisėtvarkos ir teismų sistemas, pavaldžias federaciniams Europos teismams.
Įvairios renkamos ir skiriamos institucijos turi galią ratifikuoti arba atmesti šiuos europinius teisės aktus, tačiau galutinė valdžia priklauso esantiems teisminės hierarchijos viršūnėje.
Tame niekas neprimena laisvos valdžios institucijų, bet tikrai panašu į kitą valdžios rūšį – biurokratinę autokratiją, kurią imperinės valstybės istoriškai rinkosi ir taip valdė joms paklusnias tautas.
Kitaip tariant, transnacionalizmas ir sutelktas suverenumas nėra nauji nuostabūs politinės teorijos atradimai. Tai tiesiog grįžimas į Europos imperinę praeitį.
Kad ir kaip būtų, Europos Sąjunga iš tiesų skiriasi nuo savo pirmtakių istorinių imperinių valstybių vienu svarbiu aspektu. Jai trūksta stiprios vykdomosios valdžios – imperatoriaus, pajėgaus vykdyti užsienio politiką ir kariauti karus.
Didele dalimi taip yra, nes ES išlieka JAV protektoratu. Per Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) JAV atsako už taiką ir saugumą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kitaip tariant, JAV prezidentas yra Europos vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas.
Šį faktą akivaizdžiai išryškino neseni NATO karai su Serbija. Tuo norime pasakyti, kad prezidentas nūdienos Europoje atlieka imperatoriaus vaidmenį. Tai labiausiai lėmė ta aplinkybė, kad nei amerikiečiai, nei europiečiai nesižavi vienintele alternatyva – Vokietijos apginklavimu ir vokiečiu imperatoriumi.
Visi supranta, kad tarp Europos tautų dominuoja Vokietija. Europos Sąjunga yra Vokietijos imperinė valstybė viskuo, išskyrus pavadinimą. Tačiau kol Vokietija vengs užsiauginti karinę galią ir prisiimti atsakomybę už Europos saugumą, Europos Sąjunga išliks Amerikos protektoratu, kuris savo ruožtu yra imperija.
JAV nutarus atšaukti savo apsaugą Europai, staigiai išsisklaidytų ir visos kalbos apie tai, esą europiečiai sukūrė naują politinę tvarką. Taip nutikus, Vokietija paskirtų naują Europos vykdomąją valdžią ir įgalintų ją užtikrinti žemyno saugumą. Tuo būtų baigta viduramžių vokiškosios imperijos rekonstrukcija ir anglų Europoje pradėtas nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarkos eksperimentas.
Taigi akivaizdu, kad nėra „federacinio sprendimo“, kuris leistų išvengti pasirinkimo tarp imperinės arba nepriklausomų valstybių tvarkos. Tarptautinė federacinė valdžia yra ne kas kita, o imperinė valdžia, nepriklausomai nuo to, ar renkamės vertinti Amerikos, ar į Europos precedentus.
Bet kurią tarptautinę federaciją valdys pareigūnai su savo požiūriu į pavaldžių valstybių laisvo apsisprendimo ribas. Joks steigiamasis dokumentas, kad ir kaip gerai parengtas, per ilgą laiką negali atlaikyti kaip efektyvi apsauga nuo šių pareigūnų požiūrio.
Juk jiems priklauso galia interpretuoti steigiamuosius dokumentus ir taip nulemti įvykių eigą. Ir jie interpretuos, ignoruos ir keis bet kokius dokumentus, remdamiesi savuoju supratimu, kas būtina jų imperinės valstybės gyvybingumui ir saugumui. Nėra abejonių, kad pagal seną tradiciją tai jie tapatins su visos žmonijos gyvybingumu ir saugumu.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
