Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX.
Tariamai neutralus ar pilietinis tokių valstybių kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija pobūdis tėra iliuzija. Šių laisvų valstybių jėga ir stabilumas yra tiesioginė absoliutaus amerikiečių, anglų ir prancūzų tautų dominavimo prieš visas konkuruojančias tautas ar gentis savo teritorijoje pasekmė.
Visais trimis atvejais šis dominavimas pasiektas per amžius naikinant visus bent kiek reikšmingus konkurentus. Vidinis šių tautų vientisumas leido atsirasti jų nacionalinėms valstybėms, o kultūros tradicijos – susiformuoti unikaliam kiekvienos šalies charakteriui.
Jei iš šių valstybių ir galima ko pasimokyti, tai kad absoliutus vienos tautos dominavimas konkrečioje šalyje leidžia valstybėje atsirasti laisvoms institucijoms, įskaitant individų teises ir laisves, kurių vidujai susiskaldžiusios šalys – taigi ne nacionalinės valstybės – negali nei išugdyti, nei išlaikyti.
Viena įstabiausių politinės tvarkos, sukurtos praėjusiame amžiuje sugriuvus europinėms imperijoms, savybių yra gausiai Viduriniuose Rytuose, Afrikoje ir kitur susikūrusios naujos nepriklausomos valstybės, kurios kaip tik ir nebuvo nacionalinės valstybės čia aptariama prasme.
Anglai, prancūzai ir olandai, atsitraukdami iš savo užkariautų teritorijų, neįpareigojo sekti pasiteisinusiu jų pačių valstybių modeliu su pagal tautines ir gentines linijas nubrėžtomis sienomis. Galbūt buvę imperiniai valdytojai patingėjo vargintis, perbraižydami savo primestas kolonijų sienas ar organizuodami didelio masto gyventojų perkraustymą, kad tautos labiau atitiktų valstybių sienas. O galbūt priešingai – besitraukiantys kolonistai iš tiesų norėjo sukurti valstybes ne su tautinėmis sienomis, puikiai suprasdami, kad jas valdyti bus beveik neįmanoma ir kartu lengviau kontroliuoti per atstumą. Kad ir kokios būtų priežastys, dauguma imperinių galybių sukurtų naujų valstybių buvo nenacionalinės.
Pavyzdžiui, Irakas šitaip gavo nepriklausomybę iš Britų imperijos 1932 metais, o jo sienas lėmė britų ir prancūzų derybos. Iki šio sprendimo niekada istorijoje nebuvo irakiečių tautos, tačiau britai, ignoruodami nacionalinius ir religinius skirtumus, nutarė, kad galima sukurti tokią tautą prievarta suburiant kurdus, asirus, arabų sunitų ir šiitų gentis bei kitas žmonių bendrijas, kurių nesieja nei kalba, nei religija, nei bendro veikimo istorinė patirtis.
Jie buvo paskelbti tauta, gavo rašytinę konstituciją, vėliavą, teisę po visą pasaulį siuntinėti ambasadorius, taip pat kitus nacionalinės valstybės simbolius. Visa tai padaryta siekiant įtvirtinti, kad naujoji Irako valstybė būtų nacionalinė valstybė, kokios buvo Anglija, Prancūzija ar Amerika.
Tame nebuvo nė kruopelytės tiesos. Arabai sunitai buvo dominuojanti gentinė grupė, kuri dėl negailestingų represijų prieš daug gausesnę arabų šiitų populiaciją išlaikė šalį nesuirusią.
Didelė kurdų populiacija niekada nepripažino arabų valdžios. Irako sunitų įvykdytos kurdų skerdynės, kai buvo paleistos nuodingos dujos Halabjos mieste 1988 metais, geriausiai atskleidžia nenusakomą žiaurumą, kurį arabų sunitų režimas laikė būtinu, kad išsaugotų valstybę nesuirusią.
Amerikiečių bandymas 2005 metais išgelbėti valstybę prievarta perkuriant ją kaip vakarietišką demokratiją su nauja rašytine konstitucija, garantuojančia individų laisves, greitai baigėsi nesėkme ir alinančiu pilietiniu karu.
Panašus likimas ištiko Siriją, kurią kaip nepriklausomą valstybę 1946 metais įkūrė prancūzai. Iki tol niekada istorijoje nebuvo sirų tautos, o pats žodis graikų buvo išrastas geografiniam regionui apibūdinti. Vis dėlto nepaisant faktų, alavitų, druzų, kurdų, asirų krikščionių ir arabų sunitų gentys šioje savavališkai apibrėžtoje teritorijoje buvo paskelbtos kaip tauta. Šios viena kitos atžvilgiu karingos grupės du dešimtmečius gyveno visiško nestabilumo ir valstybės prievartos sąlygomis, kol galiausiai alavitai – ne musulmoniška etninė grupė su savita religine ir istorine tapatybe – sugebėjo tvirtai suimti valdžią į savo rankas.
Sukūrę mažumų sąjungą su krikščionimis ir druzais, jie pradėjo terorą prieš daugumą sudarančius arabus sunitus, įskaitant liūdnai pagarsėjusį sunitų Hamos miesto sunaikinimą. Pastarąjį dešimtmetį alavitai ir toliau neleidžia atsirasti arabų sunitų valdžiai, už tai mokėdami pusės milijono gyvybių ir, ko gero, pusės šalies populiacijos perkraustymo kainą.
Palyginkime šias šalis su jų artimu kaimynu Izraeliu, įkurtu beveik tuo pačiu metu. Pasitraukus Britų imperijai 1948 metais Izraelis įsteigtas kaip žydų tautos nacionalinė valstybė.
Kaip nurodo Izraelio nepriklausomybės deklaracija ir įvairūs šalies įstatymai, Izraelio tikslas yra užtikrinti žydų tautos apsisprendimą. Tai vykdydamas Izraelis priėmė milijonus išvietintų žydų pabėgėlių iš arabiškų šalių, Irano, Vidurio Europos, Sovietų Sąjungos ir t. t.
Šiems žydams migrantams pasiūlytas gyvenimas be persekiojimo, ekonominės galimybės ir viešosios mokyklos, kur vaikai būtų supažindinti su savo tautos paveldu – mokytis hebrajų kalbos, tautos istorijos ir tyrinėti Bibliją. Kitaip tariant, Izraelis elgiasi kaip konkrečios tautos nacionalinė valstybė.
Tuo pačiu metu jis išplėtojo laisvas institucijas, leidžiančias Izraelio tautinių ir gentinių mažumų grupėms išpažinti savo religiją, kaip jiems atrodo tinkama, ir mokyti vaikus savo kalbos bei kultūrinio paveldo. Šiandien Izraelis yra vienintelė Artimųjų Rytų valstybė, kur krikščionys, druzai ir kitos grupės gali atvirai praktikuoti savo religiją, nebijodami dėl savo gyvybių.
Kas leidžia Izraeliui klestėti kaip laisvai valstybei ir net suteikti visapusišką apsaugą tautinėms bei gentinėms mažumų grupėms, kai tokios valstybės kaip Sirija ar Irakas negali net pasiekti stabilumo, nebent kruviniausio valstybinio teroro priemonėmis?
Šias valstybes skiria paprastas principas: Izraelis nuo pat įkūrimo yra nacionalinė valstybė. Tai reiškia, kad visų pirma valstybėje ir už jos sienų gyvena reali žydų tauta. Įvairios žydų gentys turi bendrą religiją ir įstatymus, hebrajų kalbą, tūkstantmetę susivienijimo prieš išorės priešus istoriją.
Be to, į nacionalinę žydų valstybę šios gentys susivienijo savo noru, kad išplėstų kolektyvinio apsisprendimo galimybes.
Nuo pat valstybės įkūrimo žydai buvo ženkli gyventojų dauguma. Valstybės simboliai ir prigimtis kilo iš tautinių ir religinių žydų tradicijų ir atspindi kolektyvinį laisvą apsisprendimą, kurio išraiška ir yra nepriklausoma valstybė.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
