Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X
Daugelyje pastarųjų dešimtmečių tekstų apie nacionalizmą teigiama, esą valstybė, įsteigta kaip nacionalinė valstybė, bus mažiau stabili ir daugiau represinė nei neutrali ar pilietinė. Pagal šį argumentą nacionalinė valstybė teikia titulinės tautos atstovams specialias privilegijas, taip kurstydama mažumų tautų nepasitenkinimą, pasipriešinimą ir prievartą.
Dauguma priverčiama į tai reaguoti mažumų priespauda tam, kad išsaugotų savo išskirtinį statusą. Taip prasideda nenutraukiamas „prievartos ciklas“.
Vis dėlto patirtis rodo, kad yra priešingai. Vienos ir vientisos tautybės, kurios narius sieja neišardomi abipusės ištikimybės ryšiai, dominavimas yra vienintelis pagrindas užtikrinti vidinę taiką laisvoje valstybėje. Tuo nenorima pasakyti, kad visa šalies populiacija turi priklausyti vienai tautai – niekur Žemėje to nerasime. Dar svarbiau – nėra jokių įrodymų, kad toks homogeniškumas būtų valstybės vientisumo, stabilumo ir jos projekto sėkmės garantas.
Kad būtų sukurta laisva ir stabili valstybė, reikia tik daugumą sudarančios tautos, kurios kultūrinis dominavimas būtų akivaizdus ir nekvestionuojamas, o bandymai jam priešintis atrodytų beviltiški. Tokia daugumą sudaranti tauta jaučiasi pakankamai tvirtai, kad nebijotų tautinių mažumų iššūkių ir galėtų joms užtikrinti teises bei laisves be grėsmės savo šalies vidiniam integralumui.
Panašiai ir tautinės mažumos santykiuose su tokia vienos tautos dauguma nėra linkusios veltis į konfrontaciją, nes žino negalinčios laimėti. Taip jos dažniausiai asimiliuojasi į daugumą sudarančios tautos konstitucinės ir religinės kultūros sukurtą lūkesčių sistemą, išmoksta tos tautos kalbą ir tik retai griebiasi smurto.
Būtent taip nutiko sėkmingiausiose nacionalinėse valstybėse – Britanijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse, taip pat tokiose nacionalinėse valstybėse kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja, Tailandas, Turkija, Indija ir Izraelis. Visais atvejais vienos daugumą sudarančios tautos dominavimas sukūrė drastiškai stabilesnes, turtingesnes ir tolerantiškesnes valstybes nei jų nenacionalinės kaimynės.
Jos kovoja galios kovas
Kur valstybė suręsta ne kaip nacionalinė, nutinka kaip tik priešingai. Įvairios tautos ir gentys, suvienytos jėga ir neturinčios bendros kalbos, religijos ir bendro veikimo prieš išorės priešus istorijos, negali suformuoti abipusės ištikimybės ryšių, ir tapti tauta. Jos kovoja galios kovas, kol galiausiai viena tautinė ar gentinė grupė pasiekia valdžios kontrolę.
Tačiau kadangi gyventojai tarpusavyje susiskaldę pagal tautines ir gentines skirtis, valdžios paėmimas negali pakeisti pamatinio tokios valstybės nepagrįstumo. Nuo subyrėjimo apsaugo tik abipusės ištikimybės ryšiai, vienijantys valdžią paėmusios tautinės ar gentinės grupės narius, ir baimėje visus likusius išlaikantis geležinės rankos režimas. Taip nenacionalinė valstybė neišvengiamai linksta į despotiją ir galiausiai į dezintegraciją, kai despotizmo nebeužtenka valstybei išlaikyti.
Ne tik Sirija ar Irakas, bet tokios valstybės kaip Sovietų Sąjunga, Jugoslavija, Čekoslovakija, Libanas, Jemenas, Sudanas, Nigerija ar Kongas, – visos daugiatautės valstybės, pretendavusios į kokį nors neutralumą „globojamų“ tautų atžvilgiu, – paskendo pilietiniuose karuose arba paprasčiausiai subyrėjo.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
