Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XI
Jau rašyta, kad geriausia politinė tvarka yra nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka. Šiuo požiūriu primenu Millį, jis nepriklausomas nacionalines valstybes suvokė kaip akivaizdų gėrį ir ragino steigti jas visur, kur tik įmanoma. Tokia pozicija nereikalauja pasisakyti už visuotinę tautų teisę į nepriklausomybę ir apsisprendimą, taikytiną visoms tautoms, kaip siūlė Woodrow Wilsonas.
Tiesą sakant, atrodo, kad tokios teisės ir negali būti. Paaiškinsiu, kodėl taip yra ir kokių pasekmių tai turi užsienio politikos kūrėjams bei nacionalinių valstybių politinės tvarkos sklaidai.
Šių dienų politinėse diskusijose daug vietos skiriama įvairių prigimtinių neva individams ir bendrijoms priklausančių universalių teisių priskyrimui. Šiose diskusijose dažnai pernelyg lengvai nuo pripažinimo, kad kažkas yra gera, peršokama prie tvirtinimo, kad individai ar grupės turi teisę į minimą gėrį. Iš tiesų ne viskas, kas gera, gali būti garantuojama kiekvienam individui ar tautai.
Gėrybės prieinamumas vienam individui savaime užkerta galimybę ją ar net įvairias gėrybes įgyti kitam individui. Koks nors gėris gali būti dabar prieinamas tik reikšmingo sąlygų pablogėjimo ateityje kaina. Tai reiškia, kad klausimas, kurios gėrybės turėtų būti prieinamos, yra praktinis ir konkrečiose visuomenėse negali būti išspręstas be bandymų ir klaidų metodo.
Dėl šios priežasties tikrosios teisės, kurios sukuria pareigas veikti kitiems, negali būti apskaičiuojamos neatsižvelgus į realaus pasaulio apribojimus. Pavyzdžiui, galime teigti, kad geras politinis režimas yra toks, kur individai neturi kentėti bado ir yra saugūs nuo karo siautėjimo.
Vis dėlto pripažinti, kad šie politikos bruožai yra geri, nereiškia pripažinti teisę į juos. Pareiga užkirsti kelią visiems bado atvejams potencialiai gali egzistuoti tik visuomenėje, turinčioje logistinius ir ekonominius išteklius vykdyti šią pareigą. Lygiai taip pat teisė nebūti pašauktam kariauti gali egzistuoti tik visuomenėje, kurios ginkluotosios pajėgos tokios stiprios, o kaimynai tiek taikūs, kad leidžia garantuoti taiką.
Tą patį galima pasakyti apie daugelį universalių teisių, kurios per pastaruosius du šimtmečius priskiriamos individams net nesvarstant, ar esama jas įgalinančių išteklių. Sunku suprasti, kaip vien gėrybės įvardijimas be garantijų gali sukurti teisę į tą gėrybę, o kartu ir pareigą aplinkiniams.
Būtent tai pasakytina apie siūlomą universalią teisę į tautų apsisprendimą. Geriausia žinoma politinė tvarka yra nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena tauta turi teisę į nepriklausomybę. Siūlydamas gerbti tautų apsisprendimo siekius ir užtikrinti, kad nė viena tauta nebūtų valdoma prieš jos valią, Wilsonas išreiškė konkretų požiūrį apie tai, kas geriausia.
Kartu jis priskyrė teisę tautoms nebūti valdomoms prieš jų valią, o kartu ir pareigą kitiems užtikrinti šią teisę. Tokios teisės ir pareigos priskyrimu daroma prielaida, kad įmanoma aiškiai nustatyti, kas yra tauta, verta nepriklausomybės ir turinti pakankamus išteklius savo nepriklausomybei apsaugoti, kai ši realiai paskelbiama. Tačiau tautų pasaulis nėra taip aiškiai suskirstytas. Nė iš tolo nėra ir išteklių, kurie leistų užtikrinti universalią teisę j tautos apsisprendimą visais atvejais, kai paskelbiamas toks siekis.
Pirmiausia pasvarstykime, kaip nustatyti, kas sudaro tautą. Šiandien pasaulyje yra tūkstančiai tautų be valstybės. Vien Indijoje kalbama 1 700 visiškai skirtingų kalbų, dar 1 500 kalbų vartojama Afrikoje, 700 – Indonezijoje ir daugybė visame pasaulyje. Kiekviena šių kalbų kalba savita tauta ar gentis, puoselėjanti savo kultūrą ir tinkamomis aplinkybėmis galinti pretenduoti į nepriklausomybę.
Tačiau problemos masto neatskleidžia net ir tautų gausa, matoma užmetus akį į kalbų skaičių. Tiesa ta, kad neįmanoma nustatyti minimalių reikalavimų, ką jau galima pagrįstai vadinti tauta. Bet kurią tautą galima redukuoti į ją sudarančias gentis, o gentis į klanus – kiekvieną su savu dialektu, unikalia religija, kultūros tradicija ir istorija. Tinkamomis aplinkybėmis kiekvienas jų pareikalaus savosios teisės į nepriklausomybę ir apsisprendimą.
Suprantama, būsena, kurioje kiekvienas klanas ar gentis skelbia savo nepriklausomybę ir reikalauja teisės patiems valdytis, formuoti užsienio politiką ir kariauti karus, kaip tik ir vadinama anarchine genčių ir klanų tvarka.
Kitaip nei gentinė ar feodalinė tvarka, nacionalinių valstybių politinė tvarka pagal apibrėžimą reiškia daugelio genčių ir klanų sutelkimą ir suvienijimą į vieną valstybę, kurioje gentys atsisako teisės valdyti pačios save, vykdyti užsienio politiką ir kariauti karus, kad sukurtų didesnę nepriklausomą nacionalinę valstybę, kurios gentys gyvena tarpusavio taikoje.
Kolektyvinio apsisprendimo principą pavertus universalia kiekvienos to pageidaujančios genties ar klano teise į nepriklausomybę, rastųsi nacionalinių valstybių tvarkos priešingybė. Tokia tvarka žadėtų kiekvienos esamos nacionalinės valstybės suskaldymą vis mažesnių tautinių, gentinių ir klaninių darinių labui ir silpnintų tautų apsisprendimo principą, galiausiai jį paneigdama ir sugrąžindama žmoniją į genčių ir klanų politinę tvarką. Kitaip tariant, bandymas užtikrinti tautų apsisprendimo teisę visiems galiausiai reikštų, kad šios teisės nebelieka niekam.
Kaip kvailas karalius, radęs kelią grąžinti visas savo skolas tiesiog kaldindamas naujus pinigus, praėjusio amžiaus politikai atrado būdą jaustis geradariais štampuodami naujas nepriklausomas valstybes. Tačiau nepriklausomybė, kaip ir valiuta, greitai devalvuojama, kai per daug jos paleidžiama į apyvartą ir susiprantama, kad ji bevertė.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
Kaip esamu laiku galima būtų tautoms įgyti tikrą nepriklausomybę, kai jos nebeturi jokių svertų, nei finansinių, nei teisinių, nei karinių ir t. t. galios centrai dabar yra sukoncentruoti globalių korporacijų rankose, kurios yra virš tautų ir virš vyriausybių, kaip pvz. Lietuvoje, kaip nori taip ir pasuka tą mūsų valdžiukę, ir po rinkimų bus ne kitaip.