Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII
Greta tendencijos tautų apsisprendimo principu skaldyti esamas nacionalines valstybes egzistuoja ir ribotų išteklių problema. Kad išsaugotų nepriklausomybę, nacionalinė valstybė turi pasižymėti ne tik vidaus integralumu, bet ir karine bei ekonomine galia, taip pat apginama teritorija, kad pirmai progai pasitaikius nebūtų aneksuota agresyvių kaimynų arba joje neįsigalėtų kriminalinės ar teroristinės organizacijos. Kai nėra šių sąlygų, negali būti ir nepriklausomos nacionalinės valstybės.
Sąlygų neįvykdžiusi tauta ar gentis gali tikėtis taikaus gyvenimo nebent užsitikrinusi sąjungą su galingesniu kaimynu, taigi, tapdama protektoratu. Daugelis nori ne to. Tačiau federacijos dalimi ar protektoratu tapusi valstybė su tam tikra jai deleguota valdžia daugeliui tautų Žemėje yra didžiausias prieinamas kolektyvinio apsisprendimo laipsnis.
Šiame kontekste naudinga apmąstyti tautų apsisprendimo teisę, kurios pareikalavo JAV konfederatų valstijos (Pietūs) pilietinio karo metu. Tikintieji, kad amerikiečiai realizavo universalią visų tautų teisę į nepriklausomybę 1776 metais atsiskirdami nuo Britų imperijos, turės vargo aiškindami, kodėl Konfederacija neturėjo tos pačios teisės 1861 metais.
Pietines valstijas paprasčiausia apibūdinti kaip amerikiečių tautos gentis, turinčias savo unikalią viešąją kultūrą, bet ne kalbą ar religiją. Iš esmės tas pats pasakytina apie anglakalbius amerikiečius, kai šie sukilo prieš britų valdžią.
Amerikiečių nepriklausomybės siekį laikyti realistiniu verčia ne jų patirta palyginti švelni britų valdžios prievarta, o tai, kad abi šalis skyrė vandenynas. O pietinės valstybės anapus vandenyno nebuvo ir Lincolnas teisingai suprato, kad nepriklausomos vergovę leidžiančios valstybės atsiradimas prie pietinės sienos Jungtinėms Valstijoms garantuotų amžius truksiančią konkurenciją.
Pakako pavartyti Biblijos įrašus apie brolžudiškus Izraelio ir Judėjos karalysčių karus, kurie galiausiai susilpnino jas abi ir sudarė sąlygas jų sunaikinimui.
Kad įžvelgtų ateitį, jam pakako pavartyti Biblijos įrašus apie brolžudiškus Izraelio ir Judėjos karalysčių karus, kurie galiausiai susilpnino jas abi ir sudarė sąlygas jų sunaikinimui. Ši ateitis, kaip ir piktadarystė leisti Amerikoje amžinai tęstis vergovei, iš tiesų buvo pagrindas užkirsti Konfederacijai tautos apsisprendimą.
Taigi Amerikos nepriklausomybę nuo Konfederacijos nepriklausomybės skiriančios priežastys glūdi ne „tautos“ apibrėžime ir ne tame, kaip suformuluojama siūloma universali tautų teisė j apsisprendimą. Šiuos atvejus skiria tik balansas tarp moralinių ir apdairumo padiktuotų svarstymų už ar prieš paramą nepriklausomybės siekiui konkrečiu atveju.
Tas pat galioja ir kitais atvejais. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos žlugimo Versalio politika suskaldyti Austrijos-Vengrijos imperiją į nacionalines valstybes buvo atviras kvietimas Vokietijos ekspansijai į Rytus ir į Pietus.
Wilsonui netrūko įžvalgos suprasti, kad Vokietija siekia šeimininko statuso tarp pasaulio tautų, tačiau pokario politika buvo grįsta ne noru to išvengti, o veikiau siekiu realizuoti visų – stiprių ir silpnų – tautų apsisprendimo principą.
Ši politika reikšmingai sustiprino Vokietijos pozicijas Rytuose, nutiesdama kelią naikinančiam Hitlerio siautėjimui ir šių šalių užgrobimui viena po kitos po dvidešimties metų.
Panašiai Eisenhowerio arabų nacionalizmo ir apsisprendimo siekio Viduriniuose Rytuose palaikymas padėjo sunaikinti Britų imperijos likučius, tuo pačiu sužlugdant vieną ištikimiausių ir patikimiausių JAV sąjungininkų kovoje prieš sovietų komunizmą.
Taip pat šis arabų tautinio apsisprendimo rėmimas Egipte davė pradžią Gamalio Abdelio Nassero agresyviai diktatūrai. Už amerikiečių gerumą jis atsilygino nukreipdamas Egiptą į Sovietų imperijos orbitą.
Šie pavyzdžiai nėra argumentai prieš čekų ar egiptiečių nacionalizmą, tačiau nušviečia, kaip tautų apsisprendimo principas gali sunaikinti pats save ir atnešti tautų priespaudą lygiai kaip ir laisvę, jeigu yra taikomas neatsižvelgiant į kitus veiksnius.
Dar du papildomi pavyzdžiai atspindi, kaip tautų apsisprendimo principas tarptautiniuose santykiuose gula ant svarstyklių su apdairiai pagrįstais svarstymais.
Daug britų ir amerikiečių politikų ilgą laiką priešinosi Izraelio valstybės Viduriniuose Rytuose sukūrimui.
Kaip gerai žinoma, daug britų ir amerikiečių politikų ilgą laiką priešinosi Izraelio valstybės Viduriniuose Rytuose sukūrimui, argumentuodami tuo, kad arabų ir musulmonų interesų ignoravimo žala nusveria žydų moralinę teisę į tautos apsisprendimą.
Šių svarstymų balansas daugelio akyse pakrypo kita linkme tik tada, kai žydų tautos apsisprendimas buvo labai aiškiai pagrįstas Holokaustu ir pergalėmis mūšio lauke, parodžiusiomis, kad gavę užsienio paramą, jie iš tiesų galėtų sukurti gyvybingą valstybę.
Taip pat daugelis priešinasi kurdų tautos nepriklausomybei, rūpindamiesi neatstumti turkų ir nepaisydami ilgos turkų vykdytos kurdų priespaudos ir žudynių istorijos. Kurdų pergalės mūšio lauke ir jų pademonstruotas gebėjimas prisidėti prie amerikiečių kovos su radikaliu islamistiniu judėjimu sustiprino jų pozicijas siekiant nepriklausomybės.
Daugelis vyriausybių buvo abejingos kurdų nepriklausomybės siekiams, kol šie rėmėsi vien moraliniu teisės į tautos apsisprendimą argumentu.
Akivaizdu, kad nėra universalios teisės į nepriklausomybę ir tautų apsisprendimą. Ar palaikyti tautos nepriklausomybės siekį, nusprendžiama atsižvelgiant į daugelį veiksnių, įskaitant ir nepriklausomybės siekiančios tautos poreikius, jos vidinio integralumo laipsnį, įmanomus sutelkti karinius ir ekonominius išteklius, pajėgumą tapus nepriklausoma nacionaline ar gentine valstybe prisidėti prie kitų tautų interesų ir grėsmę, kurią ši tauta kaip nepriklausoma valstybė galėtų kelti aplinkiniams.
Tokie apmąstymai suponuoja visai kitą tarptautinių santykių teoriją nei Wilsono „idealizmas“. Ši teorija remiasi prielaida, kad pamatinis tarptautinės tvarkos rūpestis yra sukurti ir užtikrinti tokią universalią teisinę sąrangą, kuri kreiptų politiką universalių tautų teisių kryptimi.
Kai nėra imperinės valstybės, pajėgios užtikrinti tautų teises ir turinčios karinę galią joms įtvirtinti, visos kalbos apie universalias tautų teises yra tuščios ir linkusios temdyti politikų sprendimus dėl realių dalykų, o dar svarbiau – dėl to, kas teisinga ir kas siektina.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
