Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII
Netinkamas legalistinis mąstymas apie užsienio politiką nereiškia, kad tautų politiką turėtume grįsti vadovaudamiesi vien nacionaliniais interesais, kaip ne kartą siūlė raison d’etat mokykla („realistai“).
Neturėtume to daryti ne tik dėl to, kad pasibjaurėtina visiškai atmesti moralinius klausimus, be kurių kiekviena žmogžudystė kelyje į galios pozicijas būtų verta aukų skaičiui proporcingo palaikymo.
Neturėtume daryti ir todėl, kad nacionalinių interesų principas kaip vienintelis užsienio politiką lemiantis motyvas negali visais atvejais pateikti nedviprasmiškų atsakymų, kokia politika būtų geriausia pačiai valstybei.
Suprantama, yra situacijų, kai akivaizdų pasirinkimą diktuoja būtinybė sudaryti sąjungą su stipriausiais partneriais, kurie galėtų atsverti tautos priešus. Tačiau dažnai politikai tiesiog negali žinoti, kuris galimas politinis pasirinkimas turės trokštamas pasekmes.
Taip gali būti, nes neaišku, kas yra stipriausias žaidėjas, arba neaišku, ar stipriausias žaidėjas patikimas ir laikysis susitarimo. Galiausiai nežinia, ar galima žala, kurią sukels tolesnis tokio sąjungininko stiprinimas nenusvers naudos sau ar kitiems galimiems sąjungininkams.
Maža to, politikai gali investuoti į silpnesnius žaidėjus, tikėdamiesi jų sustiprėjimo arba siekdami teisingos politikos įvaizdžio teikiamos naudos šalies viduje arba užsienyje. Tokie ir panašūs veiksniai rodo, kad nacionalinių interesų skaičiavimai dažnai duoda miglotus atsakymus, kokią politiką reikia pasirinkti.
Šis prigimtinis politikos neaiškumas suteikia pagrįstą erdvę moraliniams svarstymams pakreipti sprendimų priėmimą viena ar kita kryptimi, jokia prasme neišduodant politiko pareigos siekti savosios tautos interesų.
Dėl šių priežasčių politikams, suvokiantiems, koks nereikšmingas yra vilsoniškasis idealizmas sprendžiant pasaulio reikalus, vis dėlto gali rūpėti nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarkos kūrimas.
Politikai, kurie pripažįsta, kad tai geriausia politinės tvarkos forma, nesiima napoleoniškai keisti egzistuojančios tvarkos, kad visai Žemei primestų savo idealus. Toks politikas nemano, kad visais atvejais gali diktuoti teisingus politinius sprendimus.
Nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka tokiam politikui yra gėrio vaizdinys, nepaleidžiamas iš akiračio visada subalansuotų ir nedogmatiškų svarstymų ir sprendimų priėmimo metu.
Tai reiškia, kad tais atvejais, kai konkrečios tautos nepriklausomybė yra akivaizdžiai nepasiekiama jo generacijai, toks politikas šiam tikslui neaukos resursų.
Kur tautų apsisprendimo principas kenks jo tautai arba svarbiam sąjungininkui, jis veiks prieš šį principą, ir toliau laikydamas tautų laisvę gėriu, į kurį būtina atsižvelgti priimant sprendimus, o retais atvejais netgi energingai sieks naujos nacionalinės valstybės sukūrimo ar žlungančios ne nacionalinės valstybės panaikinimo.
Jis mėgausis tokia galimybe savąja įtaka paveikti politinį balansą dėl tautos, kurios akivaizdus nepriklausomybės poreikis ir pajėgumas jo siekti skatintų tikėjimą, kad jos nepriklausomybė bus palaiminga jai pačiai ir kitiems.
Nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka nėra nuoroda į naują pasaulį, kurį būtų galima sukurti ant senojo pelenų vienos ar dviejų kartų teisuolišku aktyvumu. Tai greičiau tolimas siekis, kelrodė žvaigždė ar kompasas, suteikiantis kryptį didesniame paveiksle ir prasmę užsienio politikai.
Kiekvienas politikas, pagrįstai susitelkęs į savosios tautos interesus ir siekius, gali tegu ir ribotais būdais prisidėti prie lėto, bet didingo šios amžiais kylančios politinės tvarkos atėjimo.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
Bus tęsinys.
