Kai pirmą kartą per dvidešimt septynerius metus visų frakcijų ir partijų atstovams pavyko susitarti ir surinkti daugiau nei įtikinamą daugumą balsų pakeisti Pilietybės įstatymą, viešojoje erdvėje pasirodė ne vienas „mitas“ apie tai, kad šios pataisos pasmerktos žlugti ir yra net pavojingos mūsų valstybei.
Liūdniausia, kad panašūs mitai ne tik skaldo visuomenę ir neleidžia pamatyti platesnio vaizdo, bet ir atima visų mūsų brangų laiką, kurį turime tausoti su ypatingu rūpesčiu. Kiekviena diena, duota laisvai Lietuvai, yra didelė dovana, kurią turėtume išnaudoti tam, kad sukurtume dar gražesnę, stipresnę, teisingesnę valstybę. Todėl, mąstydamas apie savo artimųjų, vaikų ir Lietuvos ateitį, kviečiu pabandyti įsigilinti į kelis labiausiai paplitusius mitus, susijusius su siūlomomis Pilietybės įstatymo pataisomis.
Pilietybės įstatymo pataisos prieštarauja Konstitucijai
Tiek tarpukario, tiek dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta aiški nuostata, jog įstatymo numatytais (atskirais) atvejais Lietuvos piliečiai gali turėti Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę. Seimo nariai, kaip šalies įstatymų leidėjai, šiuo metu ir bando pasinaudoti Konstitucijos jiems tiesiogiai suteikta teise apibrėžti šiuos „atskirus atvejus”, kaip jau, beje, anksčiau ne kartą tai padarė (įtvirtindami šią teisę „dipukams”, išvykusių vaikams, litvakams ir t.t.). Kaip ir tarpukariu Prezidento Antano Smetonos iniciatyva prasidėjus ekonominei depresijai JAV 1928 m. buvo plačiai atvertos durys Amerikos lietuviams įgyti Lietuvos pilietybę – tuo metu sustiprėjo ne tik Kauno Lietuva, bet ir ryšys su JAV, kuris vėliau tapo esminiu tiltu į mūsų atgimimą. Šiuo metu šį ryšį kertame ne tik su JAV, bet ir Jungtinės Karalystės lietuviais – didžiausiomis mūsų naujosios emigracijos bendruomenėmis. Būtina pabrėžti, kad būtent Konstitucinis Teismas (toliau – KT), atsižvelgdamas, matyt, į įvairias iki įstojimo į ES bei NATO žinomas grėsmes, sąmoningai susiaurino Konstitucijoje įtvirtintą „atskirą atvejį“ iki „išimtinio“ ar „ypač reto“, sukurdamas vieną griežčiausių dvigubos pilietybės suteikimo ribojimų Europoje. Taigi, 114 Seimo narių galimai prieštarauja KT nuomonei, išdėstytai vieno iš nutarimų motyvacinėje dalyje (kur nurodomos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai), bet ne pačiam Konstitucijos tekstui.
Pilietybės įstatymo autoriai negerbia Konstitucijos
Seimo nariai neketina keisti Konstitucijos – jie ją gerbia, saugo ir tiki, kad Konstitucija jau šiandien jiems suteikia teisę apibrėžti pilietybės išsaugojimo atvejus, atsižvelgiant į situaciją, susiklosčiusią po mūsų įstojimo į ES ir NATO. Pažymėtina, kad Konstituciją keisti nori būtent tie, kurie kaltina Seimo narius nepagarba Konstitucijai, siūlydami Konstitucijos pakeitimus daryti referendumu. Todėl Seimo nariai, būdami Tautos atstovais, bando išsaugoti Konstituciją, pakeisdami tik įstatymą, pagal Konstitucijoje jiems įtvirtintą teisę.
Dviguba pilietybė negali būti daugybinė, ji suteikiama tik išskirtiniais, ypač retais – išimtiniais atvejais” (2003.12.30 KT nutarimas dėl Pilietybės įstatymo nuostatų).
Šiuo metu Lietuvos piliečių, turinčių kitos šalies pilietybę, yra daugiau kaip 23 tūkstančiai. Pilietybės išsaugojimo galimybė suteikiama labai plačioms, o ne „itin retoms“ kategorijoms asmenų, išvykusių iki 1990 m. kovo 11 d., taip pat išvykusių vaikams, paskutiniu Seimo sprendimu ir litvakams. Kodėl daugiau nei dvi dešimtys tūkstančių piliečių turi teisę tapti „itin retomis išimtimis”, o kiti ne? Šiuo metu dvigubos pilietybės atvejai yra akivaizdžiai daugybiniai, kas tiesiogiai paneigia KT formuojamą doktriną. Taigi ši KT nuostata prieštarauja sau pačiai, o kartu ir realybe…
Daugiau skaitykite ČIA
