Žilvinas Svitojus. Dronų tiek, jog jie atskirus žmones kartais net Lancetais medžioja

“Nepyk, nerašiau ne tik tau. Buvo sunku tuos kontaktus laikyt, nes jėgas atiduodu tik “pabratimams” ir dar dukrytei, kai yra ryšys.”

Sašai (Aleksandra) norėčiau parašyti, kad ir aš pats nebendrauju su pasauliu, nes jėgas atima ne tik rašistai su savo agresijos ir kraujo cunamiu, kuriuo skandina mano draugus, brolius ir seses… bet ir savi, lietuviai, kolegos smeigia peilius į nugarą. Skaudu atsitiesti.

Nuo pirmo dar ganėtinai paprasta, bet antras, trečias smūgis į šviežias, dar nespėjusias užgyti, žaizdas — sunkiau. Atrodo tik moraliai, ne fiziškai sudėtinga, bet visgi kūnas — emocijų vergas. Kai dirbi tik dėl idėjos, dėl to kad reikia — vienintelė motyvacija — emocinė.

“Mes visi nusialinę, išsekę belekaip. Nieko nebeprisimenu, trumpalaikė atmintis nebeveikia. Dienos ilgos, bet laiko nesugebu sekti. Žiemą dar kentėjom nuo šalčio, nes šildytis ten, kur kovojam buvo beveik neįmanoma.

Stabilizavau “pabratimą”, kuriam skeveldra buvo perplėštas šonas. Rankos paskendusios kraujyje. Jis juodas, lipnus, bet šiltas ir nuo tos šilumos man išsijungė sąmonė. Užmigau. Atrodo — tik sekundės daliai, bet paskui girdžiu kaip rėkia seržantas. Man nebuvo gėda, bet paskui norėjau bent apsiverkti tik nesugebėjau…”

Visų nuovargio suvokimas yra skirtingas. Žinau, jog reikia toliau padėti, du metus ir du mėnesius rinkau, vežiau, dalinau. Dabar du mėnesius negalėjau daryti nieko ir neieškojau naujų kelių. Reikia pradėti viską iš naujo.

“Į mus šaudo kinų gamybos šoviniais. Dronų tiek, jog jie atskirus žmones kartais net Lancetais medžioja. Absurdiškai atrodo, bet tokia realybė.”

Prie Charkovo aplink miestą, kelius ir sankryžas yra kasami apkasai, prieštankiniai grioviai. Gruzinai, kuriems reikia ginti Slovjansko kryptį, kovoja penkiasdešimties metų senumo “kalašais”.

“Užėmė mūsų pozicijas, du mūsiškiai buvo prispausti šarvuočio ugnies ir negalėjo atsitraukti laiku su kitais. Užėjo okupantai, tada mūsiškiai pasislėpė sprogimo duobėj ir gulėjo iki kitos nakties, o paskui pusantros paros šliaužė, kol iki mūsų nusigavo.”

Į Ukrainą vairavau mūsų lietuvio kario, žuvusio Donbase, Tado Tumo automobilį. Paprastą, seną, darbinį Opelį, kurio durelių kišenėje gulėjo kulka. Čia turėčiau parašyti kažką gilaus ir filosofinio, bet viskas paprasta: jo nėra, o aš vis dar esu. Jis kovojo, o man reikia toliau padėti tiems, kas vis dar kovoja.

“Atėjo eilinė vasara, po jos bus žiema — eiliniai apšaudymai, infrastruktūros naikinimas. Ir taip ratas suksis begalybę kartų.”