Žilvinas Svitojus. Licvinizmas: ar apsimetama, kad problemos nėra?

Baltarusijos demokratinės ir nedemokratinės jėgos mane vadina radikalu, „vaikinu juodais drabužiais“ (suprask – n@ciu), kremliaus agentu, nesantaikos kurstytoju. Taip mane vadina ir „nepriklausoma“ baltarusių spauda pradedant Chartija97, baigiant Euraradzio, o jau apie blogerius išvis nekalbu. Ten aš tiesiog esu žmudų padugnė ir svin0sabaka. Tai rodo, jog temos svarbą jie supranta ir bijo, jog ji Lietuvoje taps aktualia ir prasidės veiksmai t. y. reaguos valstybės tarnybos ir organai.

Kad to neatsitiktų naudojami įvairūs būdai. Vienas jų – naudoti lietuvių istorikus ir politologus, kurie savo pasisakymais pastatytų tarnybas ar atskirus pareigūnus į „šovinistų ir anti-demokratiškų veikėjų“ poziciją. Su kuo tu kovoji, jeigu net ekspertai sako, kad čia problemos nėra?

Pagrindinis viešas veikėjas, kuris aktyviai dirba šiuo klausimu yra VDU istorikas, docentas, mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius.

Eiliniame interviu, šį kartą Kauno Dienai, istorikas eilinį kartą apsimeta, jog licvinizmo problema tokia menka ir neaiški, jog niekas net nežino kas tas licvinizmas. Be to niekas nieko iš nieko nenori nei atimti, nei pasisavinti.

Visas interviu yra pilnas apsimestinio (o gal tikro) temos neišmanymo. Rūstis demonstruoja, jog neišmano ne tik rossijos realijų, propagandos naratyvų ar anti-ukrainietiškos propagandos ir istorijos klastojimo, bet ir rodo absoliutų šiuolaikinės politikos analfabetiškumą.

Girdint jo pasisakymus pastebimas vienos esminės detalės trūkumas. Ponas Kamuntavičius, kaip ir visi kiti problemos neįžvelgėjai praleidžia esminį licvinizmo elementą, ir fokusuojasi į tai, jog licvinizmas tarsi yra tik „baltarusių noras užgrobti Vilnių ir pasisavinti istoriją“ ir aiškina, jog nesuprantama net kokie žmonės ar kremliaus agentai eskaluoja šią temą.

Licvinizmo tema rašau ne dėl to, jog susilaukčiau populiarumo. Šie įrašai visada gerokai mažiau skaitomi nei apie karą Ukrainoje ar apie rossiją. Tai natūralu. Temos nesuprantanti ir pusės niekaip nepasirenkanti didžioji mūsų žiniasklaidos dalis – apie tai neberašo, nes tema yra ne nauja, todėl neįdomi. Be to, reikia nepamiršti, jog komercinėje žiniasklaidoje vis dar egzistuoja reklamos pirkimo paslaugos, kurios leidžia gauti papildomų bonusų.

O ta esminė detalė, kurią praleidžia Rūstis ir apie kurią nekalba žiniasklaida, yra licvinizmo ašis, nuo kurios kilo ir ideologijos pavadinimas, kurį pirmas panaudojo Lietuvos Istorijos instituto istorikas Tomas Baranauskas dar 2012 metais.

„TIKRIEJI LIETUVIAI YRA SLAVAI.“

Ir iš to sekančius aiškinimus apie nykstamą įtaką tokios tautos, kuri buvo žmudais ir ją pavadino lietuviais jau priešiškos jėgos: Želigovskio teigimu vokiečiai sufalsifikavo istoriją ir mus padarė lietuviais, o dabartinių licvinistų teigimu – rossijos imperija, o vėliau – Kremlius.

Ponas VDU istorikas Rūstis Kamuntavičius šio aspekto niekada neliečia, o žurnalistai niekada neklausia, nes ta tema jiems asmeniškai neįdomi.

Tuo tarpu rusiškoje Wikipedijoje, yra aiškiai rašoma kas yra kas:

„Litvinai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose (sutrump. LDK) – „Litviny“[1]) – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jos titulinės tautos vardas, taip pat (daugiausia nuo XVI a.) visas jos gyventojų vardas apskritai.“

Šaltinis, kuris patvirtina šį teiginį yra rossijos imperijos laikų: Акты, относящиеся к истории Западной России. Т. І. СПб., 1846. № 38.

Ukrainietiškoje Wikipedijoje:

„Литвы́ны (balt. лицвыны, литвыны, lićviny, litviny) – etnonimas, slavų kalbose vartojamas LDK tautoms, kilęs pačioje Lietuvoje XII a.“

Pastaba: etnonimas reiškia nieką kitą, kaip TAUTOS pavadinimą. Ne šalies gyventojų, o būtent tautos.

Baltarusiškoje Wikipedijoje:

„Licvinai [1], arba litvinai [2] (sen. -bal. Lietuva, litvinai) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų politonimas XV-XVIII a.“

Pastaba: čia dar galima būtų suprasti, nes terminas „politonimas“ būtent reiškia šalies gyventojų pavadinimą, o ne tautos, tačiau vėliau tekste rašoma:

„Dabar etnonimas lietuvis kartais vartojamas baltarusiškai kalbantiems šiaurinės Černigovo srities ir Kijevo srities, vakarinės Briansko srities ir Smolensko srities gyventojams žymėti.“

Toliau:

„Litvinas“ vartojamas vėlesnėse didžialietuvių ir rossijos kronikose…“

Sustokime ties žodžiu „didžialietuviai“, kuris nereiškia „garbingi, iškilūs lietuvių tautos žmonės“, o geriausiai paaiškinamas kitu pavyzdžiu.

Norėdami asimiliuoti ukrainiečius rossijanai nusprendė iš jų atimti identitetą ir jiems sukūrė terminą „mažarusai“, o save vadina „didžiarusais“. Taigi naudojamas terminas „didžialietuviai“ yra skirtas būtent šiam tikslui pasiekti – paneigti LDK lietuvių kilmę, nes visiškai išmesti mūsų iš LDK nėra įmanoma, todėl pasivadinus didžialietuviais, o mums paliekant mažalietuvių pavadinimą problema iš dalies yra išsprendžiama.

Tai labai gražiai skamba baltarusių rašytojo Andrejaus Chadanovičiaus eilėraščių rinkinyje „Laiškai iš po antklodės“ (2002 metai):

„Mane čia atpažins ir gerbs visi litvinai:

didžia- ir mažalitvinas, belalitvinas ir laukinis žydas,

ir draugas poliščiukas, ir bulbos draugas – kolorado vabalas“.

Įdomi detalė. Ukrainiečių Wikipedijos versijoje nuoroda į „Litva“ veda į Baltarusijos respublikos aprašymą.