Neįsivaizduoju, kiek portalas, kuriame publikuoju šį tekstą, uždirba iš „klikų“ ir reklamos. Turbūt kažkiek uždirba, nes tokia „rinka“ ir tokia „realybė“. Kitaip portalai neišgyvena. Jeigu nepasiryžti misti iš „klikų“ byrančiais centais, tuomet turi prašyti pinigų iš Kultūros ministerijos ir tarybų, o tai — sunkus, varginantis darbas, reikalaujantis nuolat skaičiuoti kiekvieną centą, mokėti mažesnius atlyginimus dirbantiems žmonėms. Todėl lieka prašyti pinigų, kad išgyventum, iš rėmėjų — už banerius ir „klikus“. „Klikai“ įgyja groteskišką formą, kai visuomenė susiduria su sunkiomis problemomis ir visą šalį sukrečiančiomis tragedijomis.
Atsivertusi portalą „15min.lt“ (2017 m. kovo 13 d.) radau antraštę: „Plungė skendi gedulo debesyje ir kviečia tirpdyti skausmo ledus žvakių šviesoje“.
Nusijuokiau. Ne dėl to, kad būtų juokingas žmonių skausmas tikrai sukrečiančio įvykio akivaizdoje, bet dėl absurdiškai primityvaus žodžių vartojimo tą skausmą apibūdinant. Pigi poezija? Metaforos? Vaizdingi posakiai? Ar tokia forma yra priimtina apibūdinti miesto gedulą?
Tokia antraštė yra simptomiška viso šiuolaikinės žiniasklaidos diskurso kontekste. Emocijos, o ne informacija yra populiariosios ir turtingosios žiniasklaidos pagrindas. Juoką, taip pat – iš kur jis kyla, įmanoma apmąstyti. Jis dažnai slepia realybės fragmentus, kurie atrodo, švelniai tariant, absurdiški.
Nėra aišku, kokia šios antraštės kūrėjų intencija iš tiesų buvo: galbūt jie siekė pagarbiai žiūrėti į mirtį ir skausmą? Paguosti žmones? Sušvelninti ir taip skausmingą temą? Jeigu taip, tuomet kyla klausimas: ar ši antraštė yra tam tinkama forma? Pagrindinė žiniasklaidos funkcija, matyt, yra informuoti žmones, teikti faktus, įvairias įvykių ir diskusijų puses (bent jau mano naiviame ir idealiame pasaulyje!)
Faktas, apie kurį informuoja ši antraštė — gedulas Plungėje, galbūt pasiūlymas kitiems atvykti į miestą, pareikšti užuojautą merginos artimiesiems ir visam miestui. Kodėl šiuo atveju nepakako antraštės, skelbiančios, kad „Plungė gedi I. Strazdauskaitės“? Matyt, tirpstantys ledai pagauliau? Gražiau? Verčia spausti nuorodą? Tiesa, nereikia paversti minėtojo portalo atpirkimo ožiu, ši antraštė yra veikiau tik vienas platesnės problemos pavyzdžių.
Didžiausiame Lietuvos internetiniame portale „Delfi.lt“ antraštėse, kalbant apie neseniai nužudytus mažamečius vaikus, buvo vartojami tokie žodžiai kaip „vaikelis“, „mažylis“ arba apskritai pasirodydavo vaiko vardo mažybinė forma.
Turbūt klausiate, o kodėl tai svarbu? Kodėl negalima to daryti?
Toks pozicionavimas yra emocinė manipuliacija skaitytoju. Tai nebėra „tik“ informacija, o tai jau žinutė, kuri prašo (įsako? siūlo?) reaguoti emociškai: jausti gailestį, rūpintis dėl siaubingo pasaulio, kuris mus supa, baimintis (ar pastebėjote, kad mes visko bijome? Rimantas Kmita, kalbėdamas su Andriumi Tapinu, taikliai įvardijo tokią būseną dabartinėje Lietuvoje – baimė. Visko baimė.). Turbūt vėl klausiate, o kaip kitaip reaguoti? Kaip galima į keturmečio vaiko nužudymą jį sumušant nereaguoti emociškai? Neįmanoma.
Tačiau žiniasklaida, kaip struktūra, turi kitokius veikimo principus nei žmogaus sąmonė. Ji gali sąmoningai nereaguoti emociškai, o tik informuoti pasirinkdama kitokių išraiškos formų. Tačiau tai nėra įprasta praktika, nes emocijos yra kur kas lengviau išprovokuojamas darinys, nei racionalus įvykio apmąstymas. Bet… Daugiau emocijų — daugiau galimybių „sudominti“ skaitytoją. Daugiau galimybių sudominti skaitytoją — daugiau „klikų“. Daugiau klikų — daugiau byrančių centų. Ciniška logika? Bet juk veikia — puikus verslas, puikūs pinigai
, puiki karjera. Ir dar galima parašyti tekstą apie taip mums reikalingą patriotizmą. Valstybininkystė, niekaip kitaip.
Jei jau prakalbome apie žiniasklaidai taip gyvybiškai reikalingą naujienų srautą, kita tema, kurią reiktų paliesti kalbant apie skausmo, mirties ir gedulo reprezentaciją žiniasklaidoje, yra straipsnių kiekis ir piktnaudžiavimas žmonių susidomėjimu. Nuolatinis pačių menkiausių (ar tikrai svarbių?) detalių eskalavimas yra nauja forma, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį. Per pastaruosius kelis mėnesius Lietuvoje įvyko nemažai sunkiai paaiškinamų ir kraupių įvykių.
Portalas „Delfi.lt“ šiuo metu turi „naujienų skyrelį“ (beveik pačiame naujienų srauto viršuje!), skirtą paskutinei „vyšnaitei ant torto“ — jaunos merginos iš Plungės nužudymui.
Skaityti daugiau ČIA
