Danas NAGELĖ
– „Kantar” atlikti TV auditorijos tyrimo rezultatai rodo, kad populiariausių laidų Lietuvoje dešimtuke yra „Nuo…iki”, „Bučiuoju, Rūta”, „KK2″, „Lietuvos talentai” ir panašios laidos. Ar tai reiškia, kad rimtų analitinių, pažintinių laidų jau nebereikia arba galbūt jų ir nebėra?
– Pirmiausia kalbėti apibendrintai negalėčiau dėl to, kad nesu giliai susipažinusi su šio tyrimo ataskaita. Tačiau kalbant apskritai apie „skonius” manau, kad viskas priklauso nuo to, kokia yra suformuota auditorija. Šiuo atveju matome tik to formavimo rezultatą. Žiniasklaidos atstovai kartais sako: mes žinome, ko reikia auditorijai. Kaip mes pripratome prie greito sintetinio maisto ir dabar nebegalime nuo jo atsitraukti, taip yra ir su tuo, ką mes žiūrime. Juk žinome garsią frazę: „Ką valgai, toks ir esi”. Aš kitaip sakau: „Ką skaitai, su kuo būni, toks ir esi”.
Žmonės visą laiką būna su tomis laidomis jas žiūrėdami. Žmogus nuo tam tikrų efektų tarsi persikūnija į laidų dalyvius. Anksčiau žmonės susitikę kalbėdavosi apie knygas, vėliau buvo laikotarpis, kai kalbėdavosi apie serialus, tai dabar tos „muilo operos” yra sukeltos į mūsų gyvenimą. Ir jos – dar „arčiau žmogaus”. Kadangi „muilo operų” veikėjai šiaip yra išgalvoti, o laidų veikėjus mes žinome. Jie yra mums žinomi iš valdžios tribūnų, atlikėjai, kurie gal net ir mano gatvele kartais pravažiuoja savo limuzinu.
– O kodėl televizijos nėra suinteresuotos šviesti visuomenės? Tik dėl to, kad minėtos laidos yra pigesnės?
– Negalėčiau atsakyti apie ekonominę dalį, nes parengti pramoginę laidą irgi reikia daug išteklių. Bet jos pritraukia ir daugiau auditorijos, vadinasi, gauna ir daugiau reklamos. Žiniasklaidos savininkams tai, ko gero, svarbiausia.
– Sakėte, kad žmonės dabar priprato prie tokių laidų. O kodėl jie buvo pradėti prie to pratinti?
– Nepamirškime, kad mes esame bendrame vaizdo, kultūros darinyje. Populiarieji Vakarų televizijų kanalai seniai turi ir „sunkesnes” pokalbių laidas, ir nemažai „Fox” stiliaus laidų. Jūs savo pirmajame klausime bandėte užsiminti apie žiniasklaidos misiją. Bet reikia nepamiršti, kad žiniasklaida yra verslas. O verslas ieško formų, kaip uždirbti, kaip pritraukti auditorijos dėmesį.
– Tai galbūt dėl to, kad visuomeninis transliuotojas vykdo kažkokią misiją, jis su daugiau nei 50 mln. eurų biudžetu pagal populiarumą dažniausiai nusileidžia dviem komerciniams kanalams?
– Negalima daryti kažkokių apibendrinimų vien pagal reitingus. Reikėtų išsamaus nacionalinio tyrimo apie pasitikėjimą žiniasklaida. A priori tai turėtų apimti visą visuomenės informavimo lauką, jo dalyvius. Nes šių dienų akivaizdoje tai matyčiau ir kaip nacionalinio saugumo reikmę.
– LRT neturi teisės transliuoti komercinių reklamų, todėl lyg ir vien dėl to turėtų būti patrauklesnė už komercinius kanalus.
– Turėtų būti patrauklesnė. O kodėl tokia nėra? Galbūt tai tik hipotetinis teiginys? Todėl manau, kad reikėtų detalesnio tyrimo dėl TV kanalų žiūrimumo, pasiekiamumo ir, pasikartosiu, auditorijos pasitikėjimo. Negalėčiau LRT žiūrimumo plačiau komentuoti dėl labai paprastos priežasties: aš pati šitos televizijos (nors ten yra puikių autorių), nežiūriu, nors kaip mokesčių mokėtoja taip pat moku visuomeniniam transliuotojui kažkokią dalį mokesčių kaip ir moka kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis.
-Kodėl nežiūrite?
– Aš apskritai jau prieš 15 metų esu „išmetusi” televizorių. Laidas pagal savo domėjimosi sritį ir pagal profesiją, kai reikia ką nors analizuoti, žiūriu internetu.
Tiesa, noriau atkreipti dėmesį, kad LRT turi tikrai vieną gerą dalyką – mediateką, kur yra daug, tarkime, dokumentikos, tinkamos švietimui ir ugdymui. Tai iš tiesų mūsų kultūros lobis.
O dėl aktualijų… Nesu šito kanalo fanė. Kaip, beje, ir kitų, nes pernelyg viskas slenka paviršium ir su tais pačiais pašnekovais, veidais. Tiesiog taupydama savo laiką nuo to atsiriboju, nes yra ir kitų būdų kaip gauti objektyvią, teisingą ir tikslią informaciją. Nematau prasmės gaišti savo laiko ir lėšų – kad televizorius tuščiai burgztų, o aš turėčiau už tai padengti papildomas elektros išlaidas.
Autorė ir teisi, ir tuo pačiu neteisi.
O aš TV žiūriu, ir daugiausia, gal kokių 90 nuošimčių, Lietuvos valstybinę TV. Mano nuomone ji yra geriausia, nors ir ja labai esu nepatenkintas, ji neatlieka savo pagrindinių funkcijų, t.y. šviesti visuomenę ir pateikti objektyvią, nešališką ir įvairią informaciją. Ji tarnauja valdančiajai klasei. Apie kitas TV jau nekalbu, ten tik makaronų kabinimas ir žmonių kvailinimas, zombių ugdymas, išskyrus vieną kitą transliaciją. Todėl jų ir nežiūriu. Ir dar, nemanau, kad kitaip, per internetą galima geriau ir greičiau surasti informaciją, tam irgi reikia gaišti laiką, net ir daugiau, ir taip pat mokėti už el. energiją. Bet čia problema arba esmė yra tai, kad reikia sugebėti atsirinkti ką žiūrėti ir ko tau reikia. Dauguma žiūri pagal savo lygį, kas domina, kas patinka, ką supranta, tai ir žiūri. O televizijos savo ruoštu pateikia tai, ko nori dauguma. Gaunasi užburtas ratas: TV neugdo žiūrovo, ugdo zombį, o tas pats žiūrovas nori lengvų, greitai suprantamų laidų, pagal savo lygį ir supratimą. Taip susina vieni kitus – TV žiūrovus, žiūrovai skatina nususintą TV. Žmonės visada ieško ir eina lengviausiu keliu. Štai ir visa aritmetika. Vis gi manau, kad TV kūrėjai turėtų patys kilti aukščiau ir siekti aukštesnių tikslų, t.y. visuomenės ugdymo, o ne lengvo kvailinimo už pinigus. Tam matyt reikia tam tikro valstybės įsikišimo, ko Lietuvoje nėra. Kaip valstybė nustato vaikų ugdymo tam tikras programas ir kontroliuoja jų vykdymą, taip matyt turėtų būti ir šioje srityje. Žinoma, jei norime ugdyti visuomenę, kelti jos lygį, o ne tik ją juokinti per TV ekranus ir tuo pačiu kvailinti. Liberalizmas yra ekonominė kategorija, ji visuomenei tinka tik su išlygomis. Dabar gi Lietuvoje, kaip ir daugumoje vakarų pasaulyje yra priešingai. Dabar laukiu liberalų kritikos.
ne gaišimas bet žudymas.
Betgi, kaiminystėje gyvenanti moteriškė (tiesa garbaus amžiaus) sužinojusi, kad neturiu televizoriaus be galo nustebo ir nuoširdžiai pasidomėjo – tai ką jūs veikiate? Išgirdusi, kad skaitau knygas, prarado amą.
Taip, knygų skaitymas Lietuvoje jau yra užmirštas užsiėmimas, ir daug kam nebeįveikiama užduotis. Absoliuti dauguma sėdi priskrętę prie TV ekranų ir žiūri visokias nesąmones. Ir dar bamba, kad viskas yra blogai, kad niekas nieko nedaro, negerina jų gyvenimo ir niekaip nesukuria gerovės valstybės, bet kad pajudinti pirštą dėl ko nors, pvz. ateiti į mitingą ar piketą, galų gale į rinkimus, prieš tai pasidomėjus kas yra kas, ir taip bandyti nors kažką keisti, tai ne, tam nei noro, nei jėgų jau nėra. O jau išklausyti kokį nors rimtesnį, gilesnį pokalbį ar perskaityti straipsnį, tai čia jau misija neįgyvendinama. Kur gi tau mužikas pasuks galvą, kad ką nors suprastų, todėl ir lengva ranka moja į tai, ką pvz. sako kad ir prof. V. Radžvilas ar kiti. Jie sako, jis kalba nesuprantamai, va jei jis kalbėtų suprantamai, tada skaitytų ir klausytų. Tai jei žmogus nesupranta lietuviškai kalbančio, tai čia tur būt ne kalbančiojo, o klausančiojo problema. Jei V. Radžvilas kalbės tokiame lygmenyje, kaip kalba koks kaimo jurgis, tai jis nebus filosofijos profesorius. Reikia patiems augti ir tobulėti, o ne Radžvilui leistis žemyn. Bet dauguma to nenori. Taip ir sukasi tas užburtas ratas.