Egzistuoja teisė į darbą ir į mokamas atostogas, teisė į švarų vandenį ir į sveiką maistą, teisė į sveikatos apsaugą ir į nemokamą mokslą, teisė į nesmurtinį auklėjimą ir į darbą ne visu etatu, teisė į santuoką ir šeimą, teisė į tinkamą būstą ir į prieglobstį; kai kuriose šalyse svarstoma dėl teisės į savižudybę, daug šalininkų turi teisę į nėštumo nutraukimą, o neįgalieji – į „įtraukimą“ arba integraciją; nemažai žmonių ilgisi teisės į gyvenimą be pesticidų ir… į gyvenimą be baimės ir be vargo. Ir visa tai vadinama žmogaus teisėmis, kurių atsiranda vis daugiau ir daugiau.
Pagrindinė šitokios teisių infliacijos priežastis yra žmogaus teisių sąvokos pakeitimas ir išplėtimas bei kai kurių esminių skirtumų nepaisymas. Deja, šioje situacijoje nei mūsų politikai, nei Lietuvos etatiniai žmogaus teisių ekspertai aiškumo įgyti nepadeda. Atvirkščiai, net atrodo, kad jie visi minta iš šios miglos ir net prisideda prie jos palaikymo.
Dar būdamas kandidatu į prezidentus G. Nausėda vienoje rinkimų kompanijos diskusijoje teigė laikąs žmogaus teises „aukščiau visko“ ir norįs „kovoti“ už jas ir jų įgyvendinimą. Žmogaus teisių įvaizdis šiandien toks geras, kad kiekvienas politikas mano būtinai turįs taip ar panašiai jų klausimu pasireikšti. Bet tik nereikalaukime iš jų jokių gilesnių paaiškinimų, kaip jie tas teises supranta, kodėl jos jiems aukščiau visko.
Labai nuvilia ir įvairios žmogaus teisių organizacijos, kai jų dokumentuose ir interneto puslapiuose sunkiai arba visai nerandi aiškios ir paprastos informacijos apie žmogaus teisių supratimą. Atrodo, kad net ir jos nejaučia reikalo pasivarginti ir išsamiai bei suprantamai apibūdinti žmogau teisių esmę, struktūrą ir kilmę. Ir kodėl turėtų, kai dažna iš jų save suvokia kaip savaiminį gėrį, o jų egzistavimas nepriklauso nuo veikimo ar neveikimo. Nors dauguma jų vadinasi nevyriausybinėmis, jų veiklą ištikimai finansuoja mokesčių mokėtojai – dažniausiai iš Šiaurės ir Vakarų valstybių bei Europos Sąjungos. Šie rėmėjai beveik visada įkyriai stumia kokią nors vieną siaurą iniciatyvą: apginti LGBT teises, apginti moterų teises, apginti vaikų teises ir t. t.
Norų sąrašai
Pagrindinės teisės arba tiesiog žmogaus teisės moderniaisiais laikais buvo suformuluotos kaip politinės teisės. Iš esmės jos buvo ir tebėra žmogaus laisvę ginančios ir saugančios teisės. Jos apima gyvybės ir nuosavybės apsaugą, lygybę prieš įstatymą, judėjimo ir žodžio bei religijos ir susirinkimų laisvę. Su jomis artimai susijusios yra demokratinio dalyvavimo bei pilietinės teisės. Vakarų valstybių konstitucijos ir pagrindiniai įstatymai atspindi šią liberalią pagrindinių teisių teoriją.
Be šios, galime sakyti, savotiškos žmogaus teisių „pirmosios kartos“, XX amžiuje atsirado teisių „antroji karta“. Ją sudaro ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės – teisės į tam tikrą gerovės lygį, teisės kažką gauti, įsigyti, turėti. Jos apima teisę į darbą, maistą, būstą ir socialinę apsaugą, teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime ir t. t. (žiūrėkite straipsnio pradžios sąrašą). Egzistuoja ir „trečioji karta“, kuri yra susijusi su kolektyvinėmis tautų teisėmis.
„Pirmosios kartos“, arba „klasikines“, žmogaus teises galima rasti 1948 metų Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, išdėstytas iki dvidešimt pirmojo straipsnio; nuo dvidešimt antrojo straipsnio pristatomos vėlesnės, „antros“ ir „trečiosios“ kartos, teisės. Kad toks išplėtimas yra labai problemiškas, rodo, pavyzdžiui, šios Deklaracijos dvidešimt aštuntas straipsnis: „Kiekvienas turi teisę į tokią socialinę ir tarptautinę santvarką, kurioje gali būti visiškai įgyvendinamos šioje Deklaracijoje išdėstytos teisės ir laisvės.“ Bet kurgi rasti tokią visuomenę, kuri užtikrintų teisės į taiką, į švarią aplinką, į orų atlyginimą, į teisingą gamtos išteklių dalinimą ir t. t. visišką įgyvendinimą, kuri galėtų patenkinti visus šiuos konkrečius, iš dalies ir materialinius poreikius? Matome, kad žmogaus teisės jau yra virtusios daugiau ar mažiau utopiniais idealais.
Ekonomistas F.A. von Hayekas (1899–1992) nurodo skirtingus Deklaracijos teisių šaltinius: „Šiame dokumente sąmoningai mėginama sulydyti liberaliosios Vakarų tradicijos teises su visiškai kitokia koncepcija, atnešta marksistinės Rusijos revoliucijos.“ (Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė, II t.) Savaime suprantama, kad toks bandymas negali būti vykęs. Teisininkas A. Claphamas patvirtina: „Sovietų Sąjungos atstovai siekė [Deklaracijoje] geresnio ekonominių ir socialinių teisių įtvirtinimo“ – ir iš dalies to pasiekė (Human Rights – A Very Short Introduction).
Kas iš to išėjo, matome nuo dvidešimt antrojo straipsnio, kai itin ryškiai pasikeičia net ir tonas. Pavyzdžiui, dvidešimt ketvirtas ir penktas straipsniai („Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį…“) skamba tarsi tikras pageidavimų koncertas, tarsi teisių būtų galima turėti tiek, kiek užsigeidžiama. „Tokios savavališkos pretenzijos į neribotus teisių sąrašus gali lengvai diskredituoti apskritai visas pastangas apginti teisingumą bei žmogaus teises“, pažymi reformatų teologas ir Pasaulinio evangelikų aljanso ambasadorius Vatikane T. K. Johnsonas. Anot jo, „antros kartos“ žmogaus teisių esminė problema ta, kad, „viską verčiant [žmogaus] teise, pagaliau niekas nebus [žmogaus] teisė“ (Human Rights – A Christian Primer).
Ekonominių ir socialinių teisių įtraukimas į standartinius žmogaus teisių sąrašus, pasak Johnsono, „paverčia šias žmogaus teises tolimais, neaiškiais politiniais tikslais, kurie galbūt bus pasiekti vėliau žmonijos istorijoje; bet tada jie nustoja būti teisingumo reikalavimais, kurių būtina laikytis ir kuriuos reikia vykdyti čia ir dabar…“ Johnsonas toliau rašo: „Iš tiesų turėtume labai rūpintis tokiais dalykais kaip maistas, drabužiai, pastogė ir medicininė pagalba žmonėms, kuriems to reikia, tačiau tai turėtų būti apibūdinta kaip gailestingumo veikla… o ne pirmiausia kaip teisingumo įgyvendinimo praktika.“ Teisingumo ir gailestingumo reikalavimų sumaišymas sukelia „pirmosios kartos“ žmogaus teisių rūpesčio visuomenėje sumažėjimą.
Panašiai teigia ir katalikų filosofas Robertas Spaemannas (1927–2018): „Jei socialinėms žmogaus teisėms bus suteikta ta pati reikšmė, kaip ir pagrindinėms laisvės ir teisinės apsaugos garantijoms [„pirmosios kartos“ žmogaus teisėms], tai reikš, kad pagrindinės laisvės ir teisinės apsaugos garantijos bus suprantamos santykinai, nes socialinių teisių pobūdis yra santykinis“ (Menschenrecht und Menschenwürde).
„Valstybės privalo imtis reikiamų priemonių…“
Būtina suprasti, kad teisė į paslaugas (plačiąja prasme) ir teisė į laisvę iš esmės skiriasi. Teisė į paslaugas, kuri visų pirma atsiranda iš įvairių rūšių sutarčių, lemia konkrečius ir ribotus įsipareigojimus, kuriuos turi įvykdyti ir vykdo tik susitariančiosios šalys. Kiekviena pardavimo ir pirkimo operacija yra pagrįsta tokia sutartimi. Jei pardavėjas priima mano pinigus, aš turiu teisėtų pretenzijų jam – bet tik jam. O pardavėjas jokiu būdu neprivalo visiems pasiūlyti visko.
Tuo tarpu teisė į laisvę bendrąja prasme įpareigoja ją gerbti – visi ir visada privalo vykdyti šią pareigą. Ji pažeidžiama, kai kas nors iš išorės į jos sritį įsikiša, ir jos laikomasi, kai nesikišama ir jos pagarbiai paisoma. Tai akivaizdu kalbant apie tokias teises kaip žmogaus gyvybės apsauga ar kūno neliečiamumas. Visada (išskyrus keletą ypatingų išimčių) reikėtų vengti bet kokio išpuolio prieš žmogaus gyvybę.
Tačiau teisė į gyvybę dabar yra išplėsta iki teisės į sveiką ar gerą gyvenimą. Iš tiesų egzistuoja konkreti teisė į tam tikrą paslaugą kaip, pavyzdžiui, į tinkamą medicininę pagalbą, jei yra sumokėta atitinkama draudimo įmoka. Bet kaip gali egzistuoti bendroji žmogaus teisė į sveikatą? Kas kam privalo padėti, kokiomis aplinkybėmis?
Tradiciškai pagalba nelaimės ir ligų atveju nebuvo traktuojama kaip teisinio reikalavimo įvykdymas, o buvo grindžiama labiau moralinėmis prievolėmis, tokiomis kaip jau minėtasis gailestingumas arba artimo meilė, rodoma tam tikrose situacijose konkrečiam asmeniui. Nėra jokios teisinės pareigos tai vykdyti, kaip ir negali būti jokio teisinio reikalavimo tai gauti arba patirti. Artimo meilės darbai atliekami laisvai ir iš širdies. Būtent tai sudaro jų esmę.
Taigi, teisė į laisvę tarsi sako: palikite mane ramybėje, taip nepakenksite man! Teisė į paslaugas sako: darykite ką nors, taip įgyvendinsite mane! Teisė į laisvę nustato bendras neigiamas prievoles, todėl ji dar vadinama „neigiama teise“. Teisė į paslaugas eina kartu su pozityviomis prievolėmis, todėl ji yra „teigiama teisė“.
Be abejo, esama ir teisių į paslaugas, kurios neišplaukia iš sutarčių ir kurios iš tikrųjų yra pagrindinės bei teigiamos. Pavyzdžiui, vaikai turi teisę į tėvų globą bei aprūpinimą – teisę, dėl kurios nereikia derėtis. Tačiau ši teisė turi savo vietą labai siaurame ir konkrečiame kontekste. Vaikų teisė sulaukti tėvų rūpesčio susijusi su tėvų pareigomis.
O kaip su teise į maistą, į orią senatvę ir atostogų keliones? Kieno pareiga ir atsakomybė vykdyti šiuos reikalavimus? Dažniausiai atsakoma – valstybės (arba visuomenės). Kai teisė į paslaugas subendrėja, išsiplečia ir tampa neaiški, neišvengiamai ateina valstybė. Susidaro labai prieštaringa ir net paradoksali situacija, kadangi istoriškai žmogaus teisės tarnavo laisvės apsaugai, apribojant valstybės valdžios savivalę ir galias.
Pavyzdžiui, „Žmogaus teisių gido“ puslapyje į klausimą, kokio pobūdžio yra žmogaus teisės, atsakoma: „Ekonominės ir socialinės teisės garantuoja, kad kiekvienas žmogus gyventų tokiomis sąlygomis, kuriomis jis gali patenkinti savo pagrindinius ekonominius ir socialinius poreikius… Valstybės privalo imtis reikiamų priemonių, kad ekonominės ir socialinės teisės būtų visiškai įgyvendintos.“ Kadangi pačios teisės savaime jokių sąlygų negarantuoja, turi įsikišti valstybė ir užtikrinti, kad tos sąlygos atsirastų; valstybė turi ateiti ir žmogui sukurti socialinę gerovę. Žodis „visiškai“ atveria tikrą Pandoros skrynią. Kadangi minėtos teisės nėra visiškai įgyvendintos net pasaulio turtingiausiose valstybėse, vadinasi, katilui reikia daugiau anglių – dar didesnio pajamų perskirstymo (pvz., pernai Vokietijoje visos socialinės išmokos kartus sudėjus viršijo vieną tūkstantį milijardų eurų).
Nestebina, kad „žmogaus teisių gidas“ skyriuje apie „Socialines ir ekonomines teises“ tarsi mantrą kartoja „valstybė turi taip organizuoti ekonomiką, kad…“, „valstybė turi padaryti viską, kas įmanoma, kad…“, „valstybė turi užtikrinti jums galimybę įsigyti adekvatų būstą“, „valstybė turi daryti viską, kas įmanoma, kad mažėtų nedarbas“ – tikrai viską, kas įmanoma? Iš tiesų tai utopinis – ir kvailas! – reikalavimas.
Teisių į paslaugas turinys išplaukia iš derybų, sutarčių ir kompromisų rezultatų. Klasikinių žmogaus teisių pranašumas yra tas, kad jos, priešingai, nepatenka į šią svarstymų sritį. Jos iš esmės nėra derybų objektai, nes visi ir visada, be jokių dvejonių privalo jas gerbti. Teisės į paslaugas yra visai kitokios.
Vaikų gynimas ir žudymas
Šios skirtingos sampratos susiduria dviejose svarbiose politinėse diskusijose: apie teisę į nėštumo nutraukimą ir teisę į prieglobstį.
Šiandien kai kuriose Vakarų Europos valstybėse viešoje opinijoje yra savaime suprantama, kad teisė į prieglobstį yra svarbi žmogaus teisė – net viena iš svarbiausių. Tai patvirtintų net daugelis krikščionių ir etikos ekspertų. Todėl teigiama, kad ši teisė negali būti derybų dalykas. Būtent dėl to, dėl šios teisės tokio numanomo statuso, 2015 metais Vokietijoje, kilus pabėgėlių ir migrantų bangai, daug kas pasisakė už prieglobsčio taikymo ribų panaikinimą.
Bet akivaizdu ir nesunku suprasti, kad prieglobsčio gavimas negali būti absoliuti teisė, įgyvendinama visiems ir visada. Teisė į prieglobstį aiškiai yra teisė į tam tikrą paslaugą, kadangi kažkas turės ką nors padaryti pabėgėlio ar migranto labui. Turtingose šalyse dėl to didesnių problemų dažniausiai nekyla, nes šalys tarsi sugeba priimti „visus”. Tačiau net ir jose prieglobsčio suteikimas visada vyksta pagal valdžios biudžeto galimybes, pagal tai, kiek valstybė mano, kad gali sau leisti padėti.
Be abejo, žmogaus teisės nėra realizuojamos tik tada, kai tam yra finansinės galimybės. Visai kitaip su pretenzijomis į paslaugas. Gali ateiti diena, kai pritrūks finansinių ir materialinių pajėgų, ir paslaugos nebus suteiktos. Taigi teisė į prieglobstį negali būti žmogaus teise, kadangi priklauso nuo galimybių ir pajėgumų. Ji tampa tik panaši į šią teisę, kai kurios valstybės iš gailesčio ją suteikia iki tam tikrų (nustatytų ar nenustatytų) ribų.
Šios dvi teisės rūšys taip pat susiduria ir abortų klausimu. Vaiko teisė į gyvenimą, be abejo, yra klasikinė teisė į apsaugą ir laisvę. Iš tikrųjų visi beveik bet kokiomis aplinkybėmis turi saugoti vaiko gyvybę. Skirtingai nuo teisės į prieglobstį, teisė į gyvybę ir apsauga nuo žmogžudystės yra žmogaus teisė par excellence.
Kai 1974 m. pirmasis ginčas dėl nėštumo nutraukimo teisinio reguliavimo Vakarų Vokietijoje pasiekė viršūnę, R. Spaemannas rašė: „Jei iš viso yra žmogaus teisių, tai reiškia, kad vieno asmens teisė neturi būti priklausoma nuo kito asmens sąžinės sprendimo“ (Grenzen). Bet būtent į motinos sąžinės sprendimą nurodoma teisinant abortą: esą įstatymų leidėjas neturėtų atimti šio sprendimo iš moters, t. y. uždrausti aborto (beveik) visais atvejais. Tačiau šitaip sprendimas dėl negimusiojo gyvybės apsaugos iškart paverčiamas svarstymų objektu, ima rungtis su motinos „asmeninėmis teisėmis“ ir praranda savo kaip žmogaus teisę ginančiojo ypatybę.
Nėštumo konfliktas dažnai pateikiamas taip, tarsi vaiko teisė į gyvybę arba laisvę konfliktuoja su motinos teise, todėl būtina kaskart pasverti. Žinoma, asmens laisvės įgyvendinimas dažnai pasiekia ribas, kai susiduria su kito asmens laisvėmis. Kitaip ir būti negali, juk žmogaus laisvė nėra begalinė. Kiekvienam leista įgyvendinti savo laisvės troškimus tik tol, kol nekenkiama kitiems. Ir ši įtampa išliks visada. Visai kas kita yra žmogaus gyvybės sunaikinimo atveju. Čia atsiranda skirtingų žmonių laisvių konfliktas, kuris išsprendžiamas labai savotiškai – pašalinant vieną iš laisvės turėtojų. Nors daugelis pripažįsta, kad tai morališkai smerktina, tačiau aborto atveju būtent šią procedūrą palaiko.
Kai kalbama apie reikalą pasverti vaiko ir motinos teises, aiškiai matosi, kad motinos atveju kalbama apie teisę į gyvenimo kokybę, apie netrukdomą, savarankišką gyvenimą (jei motinos gyvybei gresia pavojus, abortas, be abejo, yra pateisinamas). Tokio gyvenimo „‘kaina” perkeliama būsimam vaikui. Tai yra vienas aiškiausių pavyzdžių, kaip bendrosios teisės į paslaugas (išlaikyti teisę netrukdomai gyventi) pažeidžia pamatinę žmogaus teisę – teisę į gyvybę.
Pernai įkurta „Laisvės partija“ savo rinkimų programoje skiria daug vietos žmogaus teisėms – kaip ir dera liberaliai partijai. Istoriškai žiūrint, liberalizmas jau visada žmogaus teises kėlė aukščiausiai. Deja, tenka pastebėti, kad šios partijos liberalai klasikinėms žmogaus teisėms dėmesio skiria mažai, o tuo tarpu įvairias naująsias itin akcentuoja: „Principingai ginsime moters teisę į nėštumo nutraukimą ir priešinsimės bet kokioms iniciatyvoms papildomai drausti ir (ar) riboti abortus… Investuosime į visuomenės reprodukcinės sveikatos švietimą ir mokslo įrodymais grįstą lytinį švietimą bei lytiškumo ugdymą mokyklose… Nuosekliai ginsime reprodukcines teises nuo jas riboti siekiančių teisėkūros iniciatyvų.“
Vienas iš partijos lyderių, jos kandidatas į premjerus, yra teisininkas ir buvęs LR teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Kas jau kas, o jis tai tikrai žino, kad Lietuvoje nėra „teisės“ į abortą, todėl savo partijos programos sudarytojams galėjo pasufleruoti, jog čia nėra ką ginti. Nėštumo nutraukimas iki šiol remiasi paprastu 1994 m. ministro priimtu įsakymu, ir tiek. Žmogaus gyvybė iki gimimo nėra teisiškai aiškiai reglamentuojama; nėra teisės į abortą, bet taip pat nėra ir aborto draudimo po trečiojo nėštumo mėnesio. Tiesiog Lietuvoje nėra jokio prenatalinės gyvybės apsaugos įstatymo kaip visose civilizuotose valstybėse.
Iš teisinės, taip pat ir iš žmogaus teisių perspektyvos žiūrint, reikėtų kalbėti apie skandalingą padėtį. Bet atrodo, kad Laisvės partijai ji nė motais ir keisti jos neketina. Maža to, ji ne tik nori viską palikti, kaip yra, bet net gintis nuo „teisėkūros iniciatyvų“. Užtat išdidžiai mini „mokslo įrodymus“. Bet argi koks rimtas mokslininkas abejoja, kad embrionas – tai žmogiška gyvybė? Tiesa, ginčijamasi dėl tos gyvybės statuso ir negimusio vaiko asmeniškumo (kada tampama asmeniu), bet ne dėl embriono žmogiškumo. Todėl šiuolaikinis mokslas tiesiog reikalaute reikalauja tikslesnio teisinės prenatalinės gyvybės reguliavimo. O dėl Laisvės partijos, tai mes eilinį kartą matome, kaip ideologiškai piktnaudžiaujama mokslu.
Programos pratarmėje („Kodėl Laisvės partija?“) akcentuojama „individo laisvė“ kaip svarbus išeities taškas. Ir iš tiesų tai yra labai svarbus Vakarų civilizacijos ramstis.
Tačiau būtina kalbėti konkrečiau ir pasakyti, kas laikoma tuo individu. Atrodo, kad partija juo laiko jau ir vaikus: „Laisvės partiją įkūrėme Vaikų gynimo dieną pirmiausia dėl to, jog tikime, kad Lietuvoje gali užaugti laisva, atsakinga, kūrybiška ir savarankiška karta.“ Būtent, tie, kurie „gali užaugti“; tais 90 procentų vaikų partija ruošiasi rūpintis. O likusieji 10 procentų, tie, kurie niekada neužaugs, nes negims, kurie nužudomi moters kūne, jiems, atrodo, visiškai nerūpi. Tokie žmonės užčiaupiami prieš įgyjant galimybę pasisakyti. Jeigu Laisvės partija būtų tikri liberalai, tai turėtų ginti jų teises ir laisvę. Užuot tai darę, jie ciniškai taria: žiūrėk, kad gimtum, tada rūpinsimės tavimi; ir labai pasistenk, nes pirmuosius tris tavo prasidėjimo mėnesius, konflikto atveju, mes nebūsime tavo pusėje.
Dvigubas pilietinio sugyvenimo pagrindas
Koks mūsų pilietinio sugyvenimo pagrindas? Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos preambulėje rašoma, kad žmogaus teisių pripažinimas „yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Jeigu žmogaus teisėms priskiriama tokia didelė reikšmė, turėtume tiksliai žinoti, kokios jos yra. Šiandien visuotinai teigiama, kad „pirmosios“ ir „antros kartos“ žmogaus teisės kartu sudaro nedalomą pagrindą. Svetainėje manoteises.lt (skyriuje „Žmogaus teisių samprata“) teigiama: „Ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės tiek pat svarbios kaip ir pilietinės bei politinės teisės.“
1948 m. Deklaracijoje buvo sujungta teisė į laisvę su kitomis teisėmis, kadangi dirva tam jau buvo paruošta. JAV prezidentas F. D. Rooseveltas dar 1941 m. sausio 6 d. kalboje Kongrese mini keturias laisves („the four freedoms“): žodžio laisvę („freedom of speech“) ir religinę laisvę („freedom of worship“) – „pirmosios kartos“ žmogaus teises, bei laisvę nuo vargo („freedom from want“) ir laisvę nuo baimės („freedom from fear“) – visai kitokias, naujoviškas, teises. Anot prezidento, visos keturios sudaro žmogaus teisių pagrindą. Jau tada buvo pasakyta, kad teisė į laisvę ir socialinės teisės yra nedalomos. Tuo negera sėkla buvo pasėta. Nes pirmosios dvi teisės yra aiškios ir tipinės teisės į laisvę; antrosios dvi apibūdina labiau vidinę, psichologinę būseną, yra miglotos ir iš esmės utopinės, juk šioje žemėje gyventi visiškai bei baimių ir be vargo yra neįmanoma.
Įvairios psichologinės būsenos kaip laimė ar gera savijauta veržte veržiasi į žmogaus teisių diskursą. Pernai Seimo narė A. Armonaitė į „Baltic Pride“ eitynes kvietė šitokiais žodžiais: „Lietuvoje iš tikrųjų vis dar nėra užtikrinama visų lygybė prieš įstatymą. Ne visi žmonės gali sudaryti partnerystę, ne visi žmonės gali sudaryti santuoką.“ Ji siekia tokios visuomenės, „kurioje žmonės gali jaustis laimingi ir turi teisę jaustis laimingai būdami tokie, kokie jie yra“.
G. Nausėda minėtoje rinkimų kompanijos diskusijoje antrina sakydamas: „Deja, šiandien tokia situacija, kad žmonės jaučiasi nelaimingi dėl to, kad negali savo meilę taip demonstruoti, kaip jie norėtų.“ Tačiau žmogaus laimė ar nelaimė nėra žmogaus teisių kategorija. Galima jaustis nelaimingam dėl įvairių priežasčių, bet tai visai nereiškia, kad žmogaus teisės pažeidžiamos.
Daugiau ČIA
