Justina GAFUROVA
Norvegijos žmogaus teisių specialistas Marius Reikerosas (Marius Reikerås) šioje srityje dirba dar nuo 1999 m. Beveik dešimt metų besispecializuojantis vaiko teisių srityje M.Reikerosas jau ne kartą dalyvavo Europos Žmogaus Teisių Teismo procesuose, gindamas tėvus, iš kurių Norvegijoje buvo paimti vaikai. Šiandien jis atviras – apie tai, kas darosi Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemoje specialistas nepatikėjo, kol su ja nesusidūrė pats.
M.Reikerosas buvo iš tų, kurie padėjo norvegei Trudei Strand Loben (Trude Strand Lobben) paduoti Norvegiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir laimėti šią bylą. Į Norvegijoje veikiančios vaiko teisių tarnybos „Barnevernet“ akiratį Trudė Strand Loben pateko, kai jos naujagimiui buvo vos 3 savaitės. Tada mama nusprendė palikti valstybinę šeimų prieglaudą, kurioje gyveno. Vaikui reikėjo specialios pagalbos. Tarnybos kažkodėl suabejojo motinos auklėjimo gebėjimais, kūdikis iš mamos buvo atimtas. Tai įvyko dar 2008 m. – vaikas buvo atiduotas globai, o mamai su juo leista matytis vos po 12 valandų per metus. Po trejų metų vaikas buvo atiduotas įvaikinti.
M.Reikerosas ėmėsi padėti ir lietuvių mamoms, iš kurių paimti vaikai vis dar gyvena Norvegijoje pas globėjus. 4 lietuvių šeimos pradeda kelią Europos Žmogaus Teisių Teismo link, į kurį ketina paduoti Norvegiją dėl pažeidžiamų žmogaus teisių. Dar daugiau – neseniai M.Reikerosas kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę ir kitus šalies politikus, ragindamas imtis veiksmų, kad Norvegijoje sistemos įkaitais tapę Lietuvos piliečiai būtų kuo greičiau grąžinti į jų šeimas.
Kalbėdamas su „Vakaro žiniomis“ jis neslėpė Lietuvoje, kuri bando sekti Norvegijos vaiko teisių sistemos pritaikymo pavyzdžiu, matantis pavojingus signalus. Teisininkas įspėja, kad tai sistema, laužanti žmonių likimus.
– Daugiausiai dirbate Norvegijoje. Kokias didžiausias problemas įvardintumėte šios šalies vaiko teisių apsaugos srityje?
– Vaiko teisių situacija Norvegijoje kelia didelį nerimą. Dėl to Norvegija šiais metais buvo du kartus pasmerkta Europos Žmogaus Teisių Teismo. Dar 30 su vaiko teisių pažeidimais susijusių bylų taip pat yra nagrinėjamos arba laukia nagrinėjimo Europoje. Tai didžiausias rekordas Europoje. Kiek žinau, tokių bylų, susijusių su Lietuva, šiame teisme nėra.
Labai daug metų stebėjau lietuvės Gražinos Leščinskienės šeimos istoriją. Matau, jog jos ir jos šeimos žmogaus teisės buvo aiškiai pažeistos. Šiuo metu bandome situaciją spręsti politiškai. Manau, pagrindinė priežastis tam – įvykę šnipų mainai tarp Lietuvos ir Rusijos, kai Lietuvai buvo perduotas Rusijoje už šnipinėjimą nuteistas norvegas Frodė Bergas, o Lietuva norvegą grąžino į tėvynę.
Tikiuosi, kad dabar yra puiki proga, kai Lietuvos politikai galėtų padėti Gražinos ir kitų lietuvių šeimoms susigrąžinti į Lietuvą Norvegijos paimtus vaikus. Manau, kad mamoms vaikus susigrąžinti padėtų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas.
Deja, manau, kad kai kurios lietuvių šeimos Norvegijoje susiduria su paslėptu rasizmu. Pavyzdžiui, 2011 m. aštuonerių metų Monika Sviglinskaja buvo rasta negyva Bergeno užmiestyje. Iš pradžių policija pateikė savižudybės versiją, tik po kurio laiko byla buvo perkvalifikuota į nužudymą. Manau, pirminis policijos abejingumas tirti bylą buvo pagrįstas tuo, jog mirusioji mergaitė buvo lietuvė.
Tikėtina, panašiai nutiko ir Gražinos atveju. Ji susidūrė su išankstiniu nusistatymu prieš lietuvius ir todėl Gabrielius buvo lengvai paimtas iš šeimos.
– Dirbate su daugybe šeimų, kurios susiduria su žmogaus teisių pažeidimais ir vaiko teisių apsaugos sistema. Ar visi jie – blogi tėvai?
– Žinau šimtus šeimų, iš kurių buvo paimti vaikai be jokių svarių priežasčių. Visais tais atvejais, su kuriais dirbau, aš mačiau tik gerų šeimų gerus tėvus. Esu matęs tėvų, kurie bandė žudytis, buvo apiplėšti arba tiesiog praradę viltį. Skaudu matyti, kad taip Norvegijoje žlugdomos stiprios šeimos.
– Jūs padėjote norvegei T.Loben, kuri neseniai Europos Žmogaus Teisių Teisme laimėjo bylą prieš Norvegiją. Koks buvo Norvegijos atsakas į teismo sprendimą?
– Mano nuomone, Norvegija nesilaikė žmogaus teisių standartų tiek iki T.Loben istorijos, tiek po jos. Nors teismas sprendimą priėmė rugsėjo 10 d., Norvegija iki šiol atsisako vaiką grąžinti Trudės šeimai, taip ir toliau pažeidinėdama šios šeimos žmogaus teises. Taip pat yra pažeidžiama Vaiko teisių konvencija, kurios 8 straipsnis sako, kad valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo identiškumą, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi. Tikiuosi, kad Norvegijai daromas tarptautinis spaudimas galiausiai privers tarnybas grąžinti vaiką Trudės šeimai.
– Tokios istorijos kaip T.Loben Norvegijoje dažniau yra išimtis ar taisyklė?
– Deja, dažniausiai tokios istorijos yra taisyklė nei išimtis. Gruodžio viduryje Europos Žmogaus Teisių Teismas Norvegijos vykdomą vaiko teisių sistemos politiką pasmerkė dar dviejose naujose bylose. Tai reiškia, kad per kelis mėnesius toks susirūpinimas teismo buvo pareikštas jau keturis kartus. Manau, tai yra svarus argumentas, įrodantis, kad dabartinė sistema neveikia taip, kaip turėtų.
– Dažnai lankotės kitose šalyse, susiduriančiose su žmogaus teisių problemomis. Kokiose šalyse matyti panašumų į norvegišką vaiko teisių sistemą?
– Lankantis skirtingose šalyse panašumų pastebėti galima. Tačiau yra ir skirtumų. Esu įsitikinęs, kad jokia kita šalis neturi tokios pačios sistemos, kokia veikia Norvegijoje. Galima pamatyti panašumų kitose Skandinavijos šalyse, tokiose kaip Švedija ar Danija, tačiau niekur padėtis nėra tokia gąsdinanti kaip Norvegijoje.
Atminkite, kad vien 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas išnagrinėjo 25 bylas, susijusias su vaiko teisių pažeidimais Norvegijoje. Kiek žinau, tokių bylų, susijusių su Švedijos ar su Danijos sistema, nėra.
Manau, didžiausias pavojus yra tai, jog Norvegija yra finansiškai labai stipri šalis, todėl nemažai valstybių seka jos pavyzdžiu. Siekiant perimti socialinės gerovės modelį – taip pat. Tačiau šis paveikslas nėra toks gražus, kaip gali pasirodyti. Taip, Norvegija daro daug gero savo žmonėms, tačiau kartu didelė dalis to nenusipelniusių žmonių yra naikinami sistemos.
– Ar svarbus vaidmuo tenka pinigams?
– Pasakysiu tik tiek, kad Norvegijoje dirba daugybė advokatų, psichologų, teisėjų, socialinių darbuotojų, taip pat ir verslo korporacijų, iš šios sistemos uždirbančių daugybę pinigų. Žinoma atvejų, kai kai kurios sistemoje dirbančios kompanijos siunčia iš šios industrijos gaunamas pajamas į mokesčių rojumi laikomas Karibų salas.
– Ar įmanoma tokiai sistemai pasipriešinti?
– Apie tai kalbėjau viešėdamas Lietuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje. Pasakiau tada, pasakysiu ir dabar: nekopijuokite Norvegijos sistemos, nesekite mūsų pavyzdžiu. Tai sukels negrįžtamos žalos tūkstančiams lietuvių šeimų. Niekas nesiginčys dėl to, kad mes visi norime apsaugoti vaikus. Tai yra svarbiausias prioritetas. Tačiau laikas suprasti, kad nėra geresnės vietos vaikui augti, kaip jo biologinė šeima. Linkiu Lietuvai kurti tokį vaiko teisių apsaugos modelį, kuris atlieptų lietuvių kultūrą ir mentalitetą. Kitaip tariant, nepatarčiau to modelio žvalgytis į Norvegiją.
