Graham Allison
Niekas nežino, kas nutiks artimiausiais mėnesiais. Tačiau turime pripažinti, kad liepos 13 d. pasikėsinimas nužudyti D. Trumpą vargu ar bus paskutinis smurtinis incidentas per 109 dienas iki lapkričio 5 d. – nesvarbu, ar jį įvykdytų kitas pamišęs vienišius, ar koks nors keršytojas.
Sukrėtimai, kuriuos sukėlė praėjusį šeštadienį pasikėsinimas į Donaldo Trumpo gyvybę, pažadino šalyje chorą, smerkiantį šį bjaurų aktą. Abu kandidatai į prezidentus, jų politinės kampanijos dalyviai bei kiti mūsų šalies politiniai lyderiai ir didžiosios spaudos redakcijų puslapiai vieningai tvirtino, kad ir kokie gilūs būtų nesutarimai tarp mūsų, jie turi būti sprendžiami prie balsadėžių, o ne kulkomis.
J. Bidenas, D. Trumpas ir visų mūsų visuomenės sluoksnių lyderiai taip pat vieningai tvirtino: tai ne mes.
Sekmadienį Donaldas Trumpas parašė: „VIENINGA AMERICA”. Tą patį vakarą savo pareiškime tautai prezidentas J. Bidenas pareiškė: „Amerikoje nėra vietos panašiam smurtui. Taškas.”
Dabar, kai mėginame šį siekį paversti realybe, negalime išvengti bjauraus, tačiau neginčijamo brutalaus fakto: tai, kas praėjusią savaitę įvyko Butleryje, Pensilvanijoje, tai nebuvo nenormalu. Per visą mūsų tautos istoriją nužudymai tęsiasi nuolatine, neišdildoma mūsų prezidentinės politikos gija.
Kiek iš 45 vyrų, ėjusių Jungtinių Valstijų prezidento pareigas, tapo taikiniais rimtų pasikėsinimų nužudyti, kurie vos nenusinešė jų gyvybių?
Dvylika – 27 proc. Keturi jų mirė nuo šūvių. Aštuoni po nepavykusių pasikėsinimų išliko gyvi, ypač Tedis Ruzveltas, kuris po šūvio į krūtinę primygtinai reikalavo pabaigti savo rinkimų kampanijos kalbą ir tik tada vykti į ligoninę.
Be šių dvylikos, dar keturis prezidentavimo laikotarpius prezidentai ar kandidatai į prezidentus buvo nužudyti.
Linkolno įpėdiniui Endriu Džonsonui (Andrew Johnson) trūko politinio apsukrumo ir teisingumo milijonams išlaisvintų vergų. Todėl po pilietinio karo jo rekonstrukcijos planai žlugo.
Po Džono F. Kenedžio nužudymo Lyndonas Johnsonas priėmė lemtingą sprendimą „amerikonizuoti” karą Vietname.
Iki 1968 m. 500 000 amerikiečių karių skendėjo tolimose Vietnamo džiunglėse. Pasipriešinimas karui tapo toks stiprus, kad LBJ nebegalėjo rinkimų kampanijos metu netgi rengti mitingų. Dėl riaušių juodaodžių bendruomenėse į Los Andželą, Detroitą ir Niuarką buvo siunčiami tūkstančiai amerikiečių karių. Kai šias aplinkybes dar labiau paaštrino Martino Liuterio Kingo jaunesniojo ir Roberto Kenedžio nužudymai, Ričardas Niksonas remdamasis „įstatymo ir tvarkos” platforma laimėjo triuškinamą pergalę.
Kas toliau?
Pirma, niekas nežino, kas nutiks artimiausiais mėnesiais. Bet turime pripažinti, kad liepos 13 d. pasikėsinimas nužudyti D. Trumpą vargu ar bus paskutinis smurtinis incidentas per likusias 109 dienas iki lapkričio 5 d. – nesvarbu, ar jį įvykdys kitas pamišęs vienišius, ar koks nors keršytojas.
Antra, padidėjusi rizika reikalauja žymiai geresnių rezultatų, nei praėjusią savaitę parodė mūsų vyriausybė. Ypatinga rizika reikalauja ypatingo budrumo ir ypatingų prevencinių veiksmų.
Slaptosios tarnybos direktorė ir jos vadovaujama agentūra akivaizdžiai nesugebėjo to padaryti. Paminėsiu tik vieną pavyzdį: kur buvo dronai?
Daugelio vietos teisėsaugos institucijų naudojamos „akys danguje” būtų pastebėjusios užlipusį ant stogo šaulį už futbolo aikštės atstumu nuo pakylos ir pasiruošusį šautuvą AR-15.
Direktorė Kimberly Cheatle ir kiti už D. Trumpo saugumą praėjusią savaitę atsakingi asmenys turėtų būti kuo skubiau atleisti iš darbo. Kompetentingiausi kovos su terorizmu ekspertai mūsų vyriausybėje dirba ne Slaptojoje tarnyboje, o Gynybos departamente ir žvalgybos bendruomenėje. Jie turėtų nedelsdami peržiūrėti dabartinius agentūros pajėgumus ir procedūras, padaryti viską, kas būtina, kad abiejų kandidatų į prezidentus saugumas ateityje būtų žymiai gerenis.
Trečia, atsižvelgiant į tai, kad vienas ar abu kandidatai per artimiausias 109 dienas gali atsidurti šaulio taikiklyje, abiejų kampanijų dalyviai turėtų persvarstyti ir peržiūrėti kampanijos planus – ir iš esmės juos pakoreguoti, kad sumažintų riziką. Tai turėtų apimti ir persikėlimą į labiau apsaugotas vietas, tiesioginio žmonių priėjimo prie kandidatų apribojimą ir kitus pakeitimus, kuriems abu kandidatai be abejonės priešinsis. Renginių, kuriuose dalyvauja kandidatai, dalyviai taip pat turėtų būti tolerantiškesni dėl įkyresnių ir daugiau laiko reikalaujančių saugumo priemonių.
Galiausiai tiek J. Bidenas, tiek D. Trumpas ragino sumažinti įtampą ir sušvelninti retoriką kampanijos metu.
Kad pripažintume faktą, jog retorika gali kurstyti smurtą, nebūtina sutikti su JD Vance’o tviteryje paskelbtu teiginiu, kad Bideno kampanijos retorika „tiesiogiai lėmė bandymą nužudyti prezidentą Trumpą”.
Reklamuotojai žino, kad formuodami klausimus, rinkdami įrodymus (arba teiginius) ir pateikdami argumentus, jie formuoja žmonių nuomonę. O tai, ką žmonės galvoja, lemia jų veiksmus.
Šiuo metu abiejų kandidatų kampanijos dalyviai įvardijo kitą kandidatą kaip „egzistencinę” grėsmę tautai.
Jeigu iš tikrųjų kas nors ar kas nors kelia grėsmę egzistencijai to, ką žmogus laiko šventa, ar jis turi teisę daryti ką nors, kad tai apsaugotų?
Ir atvirkščiai, ar galėtų abu kandidatai, kurie iš tikrųjų mano, kad jo oponentas kelia mirtiną grėsmę šalies demokratijai, susitarti dėl tam tikrų ribų, kurios apribotų jų kampanijos veikmus?
Visi turime tikėtis, kad šalies labui jie tai gali daryti ir padarys.
nationalinterest.org
