Lina Vaitkutė
Apie šios tragedijos mastą pasaulis ilgai net nenutuokė. Lietuva – taip pat
Armėnų teritorinės pretenzijos į Azerbaidžanui priklausiusią Kalnų Karabacho sritį įsiplieskė dar sovietiniais laikais. 1989 metų gruodį sovietinė Armėnijos valdžia priėmė beprecedentį sprendimą – prijungti Kalnų Karabachą prie savo respublikos. Pradėjusios intervenciją, armėnų karinės pajėgos užėmė dalį Azerbaidžano teritorijos, nužudydamos daugybę ten gyvenusių žmonių. Tačiau labiausiai nukentėjo Chodžaly regionas, kur prieš 25-erius metus, vasario 25 – 26, buvo įvykdytas tikras genocido aktas: sušaudyta ir nukankinta 613 vietos gyventojų, nepagailėta nei vaikų, nei moterų, nei senelių. Išžudytos ištisos šeimos, 1275 žmonės paimti įkaitais.
Šiai tragedijai paminėti Azerbaidžano Respublikos ambasada ir Lietuvos Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupė Vilniaus rotušėje surengė atminimo vakarą. Žuvusiųjų atminimas pagerbtas tylos minute ir specialiais rimtosios muzikos kūriniais, kuriuos atliko lietuvių operos solistė Nomeda Kazlaus, Muzikos ir teatro akademijos docentas Deividas Staponkus bei styginis kvartetas „Rhein Quartet“ iš Prancūzijos. Renginio metu dar kartą prisiminti istorijos puslapiai, kurie, kaip bebūtų gaila, žinomi anaiptol ne visiems mūsų tautiečiams.
Chodžaly tragediją išsamiai yra aprašęs istorikas Algimantas Liekis savo knygoje “Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje” , išėjusioje praėjusiais metais. Paskaitykime ištrauką iš šios knygos skyriaus “Prarastų namų susigrąžinimo kaina” – ir kraupi tikrovė atsiskleis visu ryškumu. Nereikės jokių komentarų ir pamąstymų – apie baisios tragedijos mastą bylos vien faktai, skaičiai ir detalės…
„1991 m. pabaigoje žlugus TSRS ir įsikūrus Nepriklausomų valstybių Sąjungai, į kurią įstojo Rusija, Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas, – Armėnija buvo viena iš tų nepriklausomų valstybių, kuri nereikalavo išvesti iš savo teritorijos buvusios TSRS – RTFSR kariuomenės. Maža to, pasiūlė jai turėti karines bazes Armėnijoje. Armėnija, kaip minėta, Užkaukazėje buvo Rusijos ir jos kariuomenės kūrinys, ir daugelis armėnų negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be Rusijos, be jos globos. Tad ir po nepriklausomybės pasiskelbimo rusai pritarė Armėnijos siekiui išplėsti savo teritoriją, sustiprinti savo valstybę kaip „bazę“ ateities įvykiams, tarp jų „dienai X“, kad būtų galima „visiems laikams“ atimti iš Azerbaidžano Kalnų Karabachą ir prijungti jį prie Armėnijos.
O ta „diena X“ jau buvo arti. Ir jai pamatai ypač sparčiai pradėti dėti nuo 1991 m. spalio 30 d. – nuo tos dienos armėnų kariuomenė užblokavo svarbiausius Kalnų Karabacho miestus, tarp jų Chodžaly, kuriame dar gyveno daug azerbaidžaniečių. 1992 m. sausio 2 d. armėnai nutraukė elektros tiekimą į daugelį Karabacho rajonų, uždraudė susisiekimą su juo autotransportu ir net oru. O kai Azerbaidžanas nenorėjo paklusti, sausio 28 d. armėnų kariai prie Šušos numušė Azerbaidžano malūnsparnį su 40 keleivių, skridusį į Chodžaly. Vasario 12 d. armėnų kariuomenė užgrobė azerbaidžaniečių Malibelio, Guščulorio kaimus ir kai kuriuos kitus Šušos rajone ir ten išžudė 50 jų gyventojų azerbaidžaniečių.
Armėnų kariuomenės daliniams visur talkino buvusios TSRS motošaulių pulkas Nr. 366 bei kai kurie kiti Armėnijoje dislokuoti desantiniai daliniai.
1992 m. vasario 25-osios naktis buvo lemiama daugeliui Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių, ypač iš Chodžaly miesto ir jo apylinkių. Tą naktį armėnų ir rusų kariuomenių daliniai, remiami tankų, šarvuočių ir malūnsparnių, iš visų pusių supdami Chodžaly, atidengė į jį uraganišką ugnį iš pabūklų, kulkosvaidžių, automatų. Buvo paliktas neapšaudomas tik siauras koridorius į Azerbaidžano Agdamo miestą.
Mieste buvę azerbaidžaniečių kariai savanoriai buvo per menkai ginkluoti ir jų buvo per mažai, kad atremtų reguliariosios kariuomenės, ir dar remiamos tankų, šarvuočių, malūnsparnių, puolimą. Ir žmonės, ką spėję paimti, bėgo stengdamiesi išvengti kulkų ir sprogstančių sviedinių skeveldrų.
Per garsiakalbius puolantys armėnų kariai ragino azerbaidžaniečius, jeigu jie nori išlikti gyvi, bėgti į Azerbaidžaną, Ačkerano kryptimi. Tik į ta kryptimi bėgančius nebūsią šaudoma. Bet kai tūkstančiai persigandusių žmonių, daugybė senelių, moterų net su kūdikiais glėbiuose, vaikų leidosi nurodyta kryptimi, tuoj už miesto, Nachičevanės lomoje, į juos iš visų pusių irgi imta šaudyti. Žmonės, šaukdamiesi Alacho, metėsi į atkalnėse augantį mišką. Bet ir ten juos toliau „medžiojo“ armėnai.
Kai pagaliau vasario 28 d. grupė žurnalistų iš įvairių pasaulio šalių, malūnsparniu pakilę iš Azerbaidžano, paskraidė virš Chodžaly ir jo apylinkių, jie buvo priblokšti išvydę apačioje baisų reginį – visur ant sniego voliojosi lavonai, raudonavo didžiulės kraujo dėmės, ten buvo žmonių su sutrupintomis galvomis, nukirstomis kojomis, daug kur gulėjo ir sutraiškyti tankų, šarvuočių.
Apie azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly jau nuo kovo 1 d. rašyta daugelio Vakarų valstybių spaudoje. Anglų „Sunday Times“ (03.01) rašė, kad Armėnijos kariuomenė, talkinama rusų kareivių, Kalnų Karabache išžudė šimtus azerbaidžaniečių, tarp jų vaikų ir senelių. Žmonės ne tik šaudyti, bet ir badyti durtuvais, pjaustyti peiliais.
Kovo 3 d. tame pačiame laikraštyje rašyta apie Chodžaly žudynes, apie tai, ką pasakojo atbėgę į Agdamą išsigelbėję žmonės: nieko nebuvo gailimasi. Toliau korespondentas apsakė savo paties regėtas baisybes: nors nuo žudynių praėjusi savaitė, bet dar daug kur Chodžaly ir jo apylinkėse tebebuvo lavonų. Gerai, guodėsi autorius, kad užėjo dideli šalčiai ir kūnai negenda.
Minėto „Sunday Times“korespondentas Tomas Goldas to laikraščio 1992 m. kovo 8 d. numeryje rašė:“Aš bene vienintelis svetimšalis, buvęs Kalnų Karabache sausio pradžioje. Žmonės tada kalbėjo apie galimą armėnų Chodžaly užpuolimą, nes jų kariuomenė, ginkluotos gaujos artėjo, užimdamos azerbaidžaniečių gyvenvietę po gyvenvietės […]
Tuo metu tik Karabacho miestai Chodžaly ir Šuša tebebuvo azerbaidžaniečių rankose, nors visi keliai ir tarp jų buvo kariuomenės užblokuoti.
Tada greitai įsitikinau, kad Chodžaly gynybai teturėta menkų pajėgų – tik apie 60 savanorių […]
Užimti miestą okupantams armėnams buvo būtina, kad po to galėtų veržtis ir į krašto sostinę Stepanakertą […] Tad vasario 25 d. naktį armėnų kariniai daliniai, remiami rusų (jiems buvę pranešta, kad musulmonai pjauną krikščionis armėnus), apsupo Chodžaly iš trijų, palikdami vieną koridorių azerbaidžaniečiams bėgti iš miesto palei Gorgoro upę link Agdamo miesto. Tačiau išbėgusius iš miesto azerbaidžaniečius pasitikdavo uraganinė automatų ir kulkosvaidžių ugnis. Žmonės šaudyti lyg medžiotojų užspeisti kiškiai.
Rytą Agdamo vietinių tikinčiųjų imamas Sadychas Sadychovasraudojo pamatęs miesto aikštėse nužudytuosius ir sužeistuosius… Verkiau ir aš, matydamas pilną miestą atbėgusių sužeistųjų,suguldytus nužudytuosius. Sužeistaisiais buvo perpildytos visos ligoninės, visos lavoninės – nužudytųjų kūnais.
Nužudytųjų kūnai vežti sunkvežimiais, ir juos prieš palaidojimą mėginta dar atpažinti, apiplauti. Ir aš vaikščiojau tarp nužudytųjų, mėgindamas prisiminti, kur kurį iš jų mačiau. Bet negalėjau ne vieno atpažinti. Nuo kai kurių lavonų galvų buvo nulupta oda, nupjautos ausys, išbadytos akys […]“
Liudytojai
Knygoje “Chodžaly genocidas“ („Ходжалинский геноцид”, Баку, 2007, 536 p.) yra išspausdinta daug Chodžaly armėnų vykdytų žudynių liudininkų prisiminimų, tarp jų užsienio valstybių žurnalistų. Keletas jų ištraukų:
Prancūzų žurnalistas Žanas Žiunė: „…Skraidydami malūnsparniu, paveikslavome Chodžaly ir aplink jį… Tai buvo baisus vaizdas: visi mes prisiminėme vokiečių fašistų žiaurumu, bet armėnai, kaip mums atrodė, pralenkė ir juos, žudę net 5 – 6 metų vaikus…“
Anglų žurnalistas Popis Patrikas: „…Mačiau dešimtis lavonų aplink Chodžaly, prie Nachičevankos kaimo. Tai buvo ne kokių kareivių, o paprastų azerbaidžaniečių, valstiečių ir darbininkų, vaikų, moterų lavonai, tų, kurie mėgino pasiekti Agdamo miestą, bet buvo sušaudyti iš šonų ar nugaros armėnų kariuomenės…“
Rusų laikraščio „Izvestija“ korespondentas V. Belychas: „Ilgai į Agdamą buvo vežami nužudytojų kūnai. Bet nemažai jų buvo tokių, kad net nakties košmaruose nepamatytum: išbadytomis akimis, nupjautomis kojomis, nuluptais skalpais, net nupjautomis galvomis…“
Jurijus Jachovičius, rusų kariuomenės 366 – ojo pulko kareivis, dezertyras: „Mus įtikinėjo, kad jei mes – krikščionys, tai ir turime kovoti su musulmonais. Mes negalėjome viso to pakelti ir pabėgome iš Chodžaly…“ […]
Iveras Nosiba, Chodžaly gyventojas: „Vasario 25 d. naktį mes, mūsų šeima, pamatėme, kaip iš malūnsparnių lieja ant azerbaidžaniečių namų degų skystį ir po to namai suliepsnoja. Mes išbėgome į gatvę ir dar su keliasdešimčia kaimynų nubėgome pasislėpti fabriko rūsyje. Bet kai pradėjo iš tankų pabūklų šaudyti į fabriką, išlipome iš rūsio ir nubėgome toliau. Tada į mus ėmė šaudyti iš automatų“…
Chajala Abdalaeva, 17 metų: „…Visi jau miegojome, kai prasidėjo smarkus šaudymas. Pasižiūrėjusi pro langą pamačiau, kad visas namas skendi ugnyje… Aš ir kaimynų šeima greitai įsijungėme į didžiulę minią, gal kokių 500 žmonių, bėgančių link miško. Su manimi bėgo ir mano tėvas, senelė, trys seserys, penki jų vaikai. Pasiekę mišką, sulaukėme aušros. Bet tuomet pamatėme, kad esame apsupti kareivių, kurie netrukus ėmė šaudyti į mus. Pamačiau, kaip nugriuvo mano senelė… Nuo kulkų vienas po kito krito mano pažįstami ir nepažįstami, tačiau nebuvo kada jų žiūrėti. Mes bėgome, nekreipdami dėmesio į nugriūvančius žuvusius, sužeistus. Kai pribėgome prie kalno šlaito, mano sesuo parkrito ant žemės, ištarusi „Viskas…“, ir ėmė gesti. Kulka pataikė jai į nugarą…“
Chamara Salinova, 19 metų: “Pribėgę slėptis prie Kiatiko kalno, pamatėme, kad esame iš trijų pusių apsiausti armėnų ir rusų, kurie nesitaikydami šaudė į mūsų pusę, į minią, o kiek vėliau vienas, priėjęs prie Talecho Guliajevo, iššovė jam į burną ir dar automato buože suknežino jam galvą. Tai matė netoli stovėjusi jo žmona Rachilė Guliajeva. Ji ėmė smarkiai klykti, tada armėnas nušovė ir ją, o klykiančiam penkiamečiui sūneliui kirto automato buože per galvą, kad net smegenys ištiško. Aš tuomet nugriuvau tarp užmuštųjų, bijodama pajudėti, kad irgi nenužudytų…“
Amira Chazangial Tiovakol, 30 metų: „…Mus, pasislėpusius miško tankmėje, suėmė armėnų kariai. Kartu sumėmė mano sesę Egianą ir mamą Rają, bet jas armėnai sušaudė iš karto. Mane kartu su tėvu ir kitais belaisviais nuvarė į Askerano mišką. Ten armėnai mano tėvą pririšo prie medžio ir įsakė šaukti: „Azerbaidžanas – armėnų žemė!“ Bet tėvas atsakė: Niekada. Tai mūsų žemė ir niekada jūs jos negausite!” Tuomet kankintojai jį apipylė benzinu ir padegė…“
Apie žudynes Karabache žinojo ir tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas […]1992 m. kovo 10 d. Jam buvo perduota vidaus reikalų ministro videokasetė ir laiškas. Kasetėje buvo Rusijos kariuomenės 366 – ojo pulko dalyvavimo Chodžaly tragedijos vaizdai […].
Dėl to laiško ir videoįrašų Prezidentas tik nurodęs (1992 03 12) karinei žvalgybai, kad ateityje neleistų filmuoti tokių įvykių, nes tokie įrašai darą didžiulę žalą Rusijos ginkluotosioms pajėgoms“.
Knygoje „Khojaly Genocide: Millian signates – one demond“ (Baku, 2007, azerbaidžaniečių, anglų ir rusų kalbomis) išspausdintas minimo 366-ojo rusų motošaulių pulko vado Saveljevo liudijimas apie jo karių drauge su armėnų kariuomene dalyvavimą 1992 m. vasario 25 – 26 d. tragedijoje Azerbaidžano Chodžaly ir jo apylinkėse: „Negaliu užmiršti to, kas vyko tada ir mano akyse Chodžaly.
Negaliu užmiršti tų šimtais sušaudytų, sužalotų durtuvais, sutraiškytų po tankų vikšrais žmonių, vaikų ir senelių, nėščių moterų… Pagal Armėnijos karinės apygardos vadovybės įsakymą mes privalėjome padėti armėnų kariuomenei „nutildyti azerbaidžaniečių pasipriešinimo židinius“ […]
Šiurpu prisiminti, kaip prancūzų kino kronika filmavo žuvusiųjų Chodžaly azerbaidžaniečių sudeginimą… Degino armėnų kareiviai. Jie tempė azerbaidžaniečių kūnus ir dviese – vienas už rankų, kitas už kojų mėtė lavonus į „Kamazo“ savivarčio kėbulą ir, atvežę prie milžiniškų laužų, ten pakeldavo kėbulą ir išversdavo kūnus į laužą lyg kokius rąstgalius […]
Armėnų žiniai buvo perduoti rusų 366-ojo moto šaulių pulko kariniai malūnsparniai, iš kurių 1992 m. vasario 25 – 26 d. naktį buvo bombarduojami azerbaidžaniečių namai: iš jų buvo paleistos ir 89 raketos į azerbaidžaniečių susitelkimo vietas“.
Toliau 366 – ojo pulko vado Saveljevo liudijime nurodoma, kad žudant Chodžaly azerbaidžaniečius buvo panaudotos ir artilerijos įrangos „Grad“ ir „Uragan“.
Tačiau tai, kodėl Rusijos kariuomenė dalyvavo ir rėmė tik vieną konflikuotjančią pusę, jokių tyrimų nebuvo daryta ir nusikaltėliai nenubausti. O juk tai buvo azerbaidžaniečių genocidas – žmonės žudyti tik todėl, kad jie azerbaidžaniečiai, žudyti, kad jų namus ir gyvenvietes galėtų užimti patys žudikai […].”
Azerbaidžano prokuratūra už žudynių Chodžaly organizavimą ir vykdymą buvo iškėlusi baudžiamąsias bylas 300 Armėnijos karių ir kitiems „aktyvistams“. Tačiau, atrodo, nei vienas žudikas taip ir nebuvo nuteistas, nes nei Rusija, nei kitos valstybės, jau nekalbant apie Armėniją, neperdavė jų į Azerbaidžano teisingumo rankas… Armėnijoje mėginama iš viso paneigti Chodžaly azerbaidžaniečių žudynes, pasauliui skelbiant, kad, jei ir buvo kas nužudytas, tą padariusios tik Azerbaidžano karinės pajėgos, Turkijos slaptosios tarnybos. Esą tai jų smogikai šaudę į atbėgančių azerbaidžaniečių minias, kad sukompromituotų krikščioniškąją Armėniją pasaulio akyse.
Chodžaly žudynes pasmerkė daugelis pasaulio šalių, tarptautinių organizacijų. Bet Armėnija ir toliau tęsė savo „žygį“, užimdama rajonus, ją skyrusius nuo Kalnų Karabacho. Iki šiol nepaisoma daugybės Jungtinių Tautų paskelbtų rezoliucijų, raginančių armėnus išvesti savo kariuomenę iš užimtų rajonų ir juos grąžinti tikrajam šeimininkui – Azerbaidžanui. Azerbaidžaniečių teisė į savo protėvių etnines žemes iki šiol neatkurta, o kada tai bus padaryta, taip ir tebelieka retoriniu klausimu.
Frédérique Lengaigne nuotraukos
