Danas Nagelė
Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai 2009-2010 m. galėjo manipuliuoti „Vilibor“ indeksu, o žmonės dėl to galėjo jiems permokėti apie 700 mln. eurų palūkanų. Tokią „bombą“ metė Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Lietuvos bankas tokią informaciją bando parodyti kaip nereikšmingą,tuometinis premjeras Andrius Kubilius ir tuometinis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis Glaveckas ragina nesikapstyti po praeitį. Tačiau kodėl? Juk kas nors turi atsakyti už tai, jei žmonės buvo apmulkinti, bei atlyginti nuostolius, jei tokių būta.
Spręs, kaip elgtis
„Ar yra šansas žmonėms atgauti už palūkanas permokėtus pinigus, priklausys nuo kelių dalykų. Visų pirma, nuo geros bankų valios. Taip pat ir nuo Seimo bei Vyriausybės politinės valios – kokie politiniai sprendimai bus priimti, ar bus vykdomas tyrimas. Supraskite, esu tik vienas Seimo narys iš daugelio. Jei nuo manęs viskas priklausytų, žmonėms nuostoliai būtų atlyginti“, – „Vakaro žinioms“ sakė S.Jakeliūnas.
Pasak jo, kitą savaitę „krizės komisijos“ funkcijas atliekantis komitetas spręs, kaip elgtis su naujai paaiškėjusia situacija. O ji yra tokia: komerciniai bankai, prasidėjus ekonominei krizei, galėjo manipuliuoti „Vilibor“ indeksu, kurio pagrindu būdavo apskaičiuojamas paskolų litais palūkanų dydis. S.Jakeliūno teigimu, šio rodiklio šuolis 2008 metų pabaigoje ir 2009 metais sukėlė didžiulius kaštus žmonėms, kurie skolinosi litais.
„Vakaro žinios“ jau skelbė, kad S.Jakeliūnas iš neoficialių šaltinių gavo informacijos: 2012 m. Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko iniciatyva buvo atliktas tyrimas ir konstatuota, jog dėl padidėjusio „Vilibor“ rodiklio nuo 2008 metų pabaigos iki 2010 metų pradžios bankų klientai papildomai galėjo sumokėti 700 mln. litų (apie 200 mln. eurų). Be to, kaip akcentavo S.Jakeliūnas, paskolos valiutą galėjo pakeisti 30-40 tūkst. gyventojų, todėl bendra jų per dešimtmetį permokėtų palūkanų suma gali siekti iki 500 mln. eurų. Tačiau informacija apie tokį tyrimą nuo „krizės komisijos“ buvo nuslėpta.
Nereikia kelti triukšmo
V.Vasiliauskas tvirtino, kad S.Jakeliūną pasiekė ne oficialus, o vidinis Lietuvos banko dokumentas, todėl esą jis nieko nereiškia.
„Tie visi įvardyti skaičiai… buvo įvardyti mūsų analitinėje pažymoje, kuri rėmėsi krūva prielaidų. Mes tokias analitines pažymas gauname vieną, dvi, tris per savaitę ir jas analizuojame. Tai mūsų kasdienis darbas. Galiu pasakyti, kad mes kažkokių susitarimų tikrai neįžvelgėme“, – informacijos svarbą bandė sumenkinti V.Vasiliauskas.
Beje, tiek A.Kubilius, tiek K.Glaveckas po šio naujo skandalo paviešinimo pareiškė, kad nebeverta kapstytis po praeitį. Ekspremjeras argumentavo, esą tai yra politikavimas, siekiant parodyti, kad dėl visko kaltas A.Kubilius, o K.Glavecko argumentai – dar keistesni. Pastarasis iš principo pripažino, kad „Vilibor“ galėjo būti manipuliuojama, tačiau esą grįžti į praeitį nėra prasminga, nes neva nėra rimta kalbėti, kad kažkas žmonėms sugrąžins permokėtus pinigus.
VŽ Trigrašis:
Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai galėjo ne tik kokius nori „Vilibor“ dydžius susigalvoti, jie buvo ir kitaip popinami. Iki pat 2014 m. jie mokėjo simbolinį pelno mokestį, motyvuojant, kad 2009-2010 m. patyrė 3,9 mlrd. eurų nuostolį. Pavyzdžiui, 2012-aisiais visi bankai kartu sudėjus sumokėjo vos 11 mln. litų pelno mokesčio už 2011-uosius. Du didžiausi bankai – SEB ir „Swedbank“ – kartu sudėjus sumokėjo vos 3 tūkst. litų, nors 2011-aisiais abu kartu uždirbo 970 mln. litų.
Interviu:
– Viena pusė sako, kad bankai manipuliavo „Vilibor“, kita tai neigia. Gal vertėtų atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, nes žmonėms galimai buvo padaryta daugiau nei pusės milijardo litų nuostolių? – „Vakaro žinios“ teiravosi asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovo ir Lietuvos vartotojų aljanso tarybos nario Kęstučio KUPŠIO.
– Kalbame apie 2007-2009 m. 2007 m. statybų sektorius buvo įkaitęs, infliacija šuoliavo į viršų, o po to prasidėjo krizė, kai kreditavimas visiškai sustojo ir didžiulė euforija ekonomikoje pasikeitė į tokį pat gilų, tik priešingą jausmą – depresiją. Vienas dalykas, kai „Vilibor“ didėja dėl vienų priežasčių ir ekonomika aušinama, ir kitas dalykas, kai jis kyla jau prasidėjus krizei.
„Vilibor“ bankams buvo patogus instrumentas dėl to, kad tai buvo įrankis, leidęs pasiimti uždarbį už paskolas prisirišant prie tokios palūkanų normos, kuri buvo jų pačių rankose. Buvo ar nebuvo tuo manipuliuojama – nežinia. Bet faktas, kad niekas to neištyrė. Viena pusė sako, kad bankai piktnaudžiavo, kita – kad ne, nes „jei būtų piktnaudžiavę, mes jau tada būtume juos nubaudę“. Tačiau ir vieni, ir kiti pripažįsta, kad tyrimas nebuvo atliekamas.
Vieni sako, kad tyrimo nereikia, nes beprasmiška „traukti lavonus iš spintos“, kiti – kad reikia, nes turime išmokti krizės pamokas. Sakyčiau, turime tyrinėti bet kokį dalyką, jei tai mums suteikia naudos. O toks tyrimas suteiktų naudos mūsų žinojimui apie bankininkystės sektorių, tai būtų neįkainojamas dalykas. Tegul tuometinę „Vilibor“ nustatymo metodiką tiria tarptautinė patikima, konkursu išrinkta audito kompanija.
2012 m. Lietuvos bankas buvo pradėjęs tirti, panašu, kad jis jau tada turėjo įtarimų dėl manipuliavimo. Faktas, kad „Vilibor“ buvo nustatinėjamas „iš oro“. Jei „Euribor“, nuo kurio priklausydavo palūkanos paskoloms eurais, dydį nustatydavo Europos bankų konsorciumas, tai „Vilibor“ nustatydavo patys Lietuvoje veikę bankai. Kaip žinome, dėl „Euribor“ nustatymo buvo nustatyta daugybė piktnaudžiavimų. Jei Europoje keli didieji bankai buvo pagauti manipuliuojantys ir nubausti milijardinėmis baudomis, tai kaip galime be jokio tyrimo tikėti, kad Lietuvoje buvo viskas skaidru? Matyt, visi per daug arti vienas kito, per daug visi tarpusavyje susiję, jei tyrimo vengiama.
– Sako, kad nėra ko kapstytis po praeitį, nes nuostolių vis tiek niekas nesugrąžins. Tai gal ir žmogžudysčių netirkime, nes niekas nužudytų žmonių nesugrąžins, neprikels?
– Tokiu būdu netirkime ir Sausio 13-osios įvykių, nes tai buvo seniai. Ne, aš tvirtai stoju į S.Jakeliūno pusę. „Vilibor“ nustatymo aplinkybės buvo labai keistos. Bankai nedarydavo sandorių tarpbankinėje rinkoje, kurių trukmė buvo ilgesnė nei 6 mėnesiai. Per visus 2007-uosius nebuvo nė vieno tokio sandorio. Nepaisant to, turėjome dirbtinį ilgos trukmės „Vilibor“ rodiklį, prie kurio buvo rišamos milijardų litų vertės žmonių bei įmonių paskolos. Kai indeksas pagrįstas oru, tai vėliau jo didėjimą galima pateisinti bet kuo.
Dabartinė susiklosčiusi svarbiausių Lietuvos finansus kontroliuojančių institucijų bendravimo aplinka, kai yra akivaizdus noras apsistumdyti, o ne konstruktyviai bendradarbiauti, yra ydinga. Taip pat keista, kai politikai vieni kitus kaltina politikavimu. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, vienintelis dalykas, ką politikai daro, ir yra politikavimas, nes toks jų darbas. Oponentų kaltinimas politikavimu jau irgi yra politikavimas, manipuliavimas visuomenės nuomone.
– Pokalbio pradžioje sakėte, kad tyrimas reikalingas dėl žinojimo, jog išmoktume krizės pamokas. Netikite, kad jis duotų ir labiau apčiuopiamos naudos – žmonėms būtų atlyginti nuostoliai, bankams skirtos sankcijos, atbaidančios nuo tokių veiksmų ateityje?
– Aišku, yra tokių galimybių, kodėl gi ne? Viskas priklauso nuo to, kas bus atrasta, kokiu būdu pakryptų tyrimas. Jei žmonėms atsirastų pagrindas kreiptis į bankus dėl nuostolių atlyginimo arba į teismo instituciją, niekada tokios galimybės neatmesčiau. Iš anksto pasakyti, kad nėra jokių šansų, būtų keista. Lietuvos vartotojų aljansas, vos pamatęs, kad yra pagrindas, pradėtų ieškoti būdų, kaip atitaisyti padarytą skriaudą. Jei to paties paklausite komercinių bankų atstovų, manau, atsakymas akivaizdus. Jie tikrai nesakys: tirkite, o mes nuostolius grąžinsime. Lietuvos banko atsakymas irgi turbūt akivaizdus, nes jei tyrimo metu bus išsiaiškinta, kad manipuliacijų būta, o jis nieko nedarė… Reikėjo laiku tirti, Lietuvos bankas turėjo kelti šiuos klausimus, o ne S.Jakeliūnas.
– Daugiausiai žmonės už paskolas permokėjo iki 2010 m. pradžios. Po to „Vilibor“ indeksas smuko.
– Taip, jis po to suartėjo su „Euribor“, abu indeksus 2010 m. viduryje skyrė vos procento dalis, o 2011 m. visai susilygino. Didžiausias atotrūkis tarp „Euribor“ ir „Vilibor“ buvo 2009 m. „Euribor“ siekė 1-2 proc., „Vilibor“ tuos metus sukosi tarp 8 ir 10 proc.
