Pernai, gruodžio 16 d. Seimo spaudos konferencijų salėje buvo paminėta Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos ir pirmosios oficialios žmogaus teisių gynimo organizacijos įsteigimo Lietuvoje – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos – 26-erių metų sukaktis.
Konferencijoje dalyvavo Deklaracijos signatarai: Seimo narys profesorius Arimantas Dumčius, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys ir pirmasis Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos (LŽTGA) pirmininkas Antanas Buračas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos (LŽTA) komiteto narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ signataras Bronius Genzelis, LŽTA pirmininkas, „Pozicijos“ vyr. redaktorius Vytautas Budnikas, Seimo nariai profesorius Povilas Gylys, Rytas Kupčinskas, Petras Gražulis bei kiti. Taip pat LŽTA komiteto nariai medicinos mokslų daktaras, profesorius Alvydas Pauliukevičius, Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs disidentas Stasys Stungurys, LŽTGA pirmininkas, socialinių mokslų daktaras Romuladas Povilaitis, Lietuvos vartotojų teisių gynimo federacijos prezidentė Alvita Armanavičienė ir kiti.
Seimo narys prof. A. Dumčius sveikindamas su praėjusia Tarptautine žmogaus teisių diena užsiminė, jog į iškilmingą posėdį Seime gruodžio 10 d. nebuvo pakviesti Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos ir pirmosios 
oficialiosios žmogaus teisių gynimo organizacijos signatarai, nes minėtas posėdis labiau buvo skirtas ne Tarptautinei žmogaus teisių dienai, o Seimo žmogaus teisių komiteto veiklos 25 – osioms metinėms paminėti. Jis atkreipė dėmesį, kad visuomenėje ir Seime vyrauja skirtingi požiūriai į žmogaus teises. Strasbūre Lietuvai nepavyko įrodyti, kad pokariu vyko rezistencinė kova. Tai mūsų teisininkų nusikaltimas, jie nesugebėjo arba nenorėjo pateikti tarptautiniam teismui svarių įrodymų apie vykusią rezistenciją, o jų apstu knygose „Lietuva ir žmogaus teisės“ (I ir II knygos), – daugybė dokumentų liudija apie šimtus tūstančių ištremtųjų ir išvežtųjų į lagerius.
Nepaisant gerų poslinkių (krašto gynybai skiriama vis daugiau lėšų, didėja pensijos ir išmokos tremtiniams, atlyginimai švietimo darbuotojams), A. Dumčiaus nuomone, nyksta Lietuvos intelektinis potencialas, žmonės skursta ir emigruoja.
Konferencijos dalyviai tylios minute pagerbė anapilin išėjusius LŽTGA signatarus Lietuvos Helsinkio grupės steigėją ir ilgametį jos pirmininką, buvusį disidentą Viktorą Petkų, poetą Just. Marcinkevičių, žurnalistą ir nusipelniusį kultūros darbuotoją Tadą Tesecką, kunigus Stanislovą Dobrovolskį (Tėvą Stanislovą) ir Petrą Račiūną.
Buvęs pirmasis LŽTGA pirmininkas LMA akademikas A. Buračas kalbėjo apie skurdą. Pagal žmonių pragyvenimo lygį Lietuva atsidūrė paskutinėse Europos Sąjungos valstybių gretose. Akademikas atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių asociacija dėl didėjančio skurdo kreipėsi į visas ES institucijas, pažymėdama, jog greta politinių ir pilietinių teisių ypatingą svarbą įgauna žmonių socialinės teisės. Pasaulyje didėja socialinė atskirtis: turtingieji sparčiai turtėja, o dauguma planetos gyventojų skursta. Beje, ir Davoso forume buvo akcentuojama didėjanti žmonių socialinė diferenciacija ir skurdas. Lietuvoje apie socialines problemas taip pat daug kalbama, bet jos nesprendžiamos. Anot akademiko, tai valdančiųjų demagogija. Turtingieji moka neproporcingai mažus pajamų mokesčius palyginti su kitais Lietuvos piliečiais. Kai kurie milijonieriai moka tik 1 proc. dydžio mokesčius nuo gaunamų pajamų. Tuo tarpu likusieji Lietuvos gyventojai- 21 proc. dydžio pajamų mokestį.
A.Buračas palygino 1990 m. įsteigtos pirmosios žmogaus teisių organizacijos problemas su šiandieninėmis. Tuo metu šalyje buvo skurdas. Tačiau naujai įsteigtai žmogaus teisių organizacijai teko grumtis ne tik su juo, bet ir dalyvauti Lietuvos valstybingumo įtvirtinime, nepriklausomos valstybės teisinės sistemos kūrime, politinių kalinių reabilitavimo, žemės nuosavybės atstatyme ir kitokių materialinių teisių atkūrime. Vėliau „pridygo“ šimtai žmogaus teisių organizacijų. Jos mažai kam žinomos, nes dauguma jų naudojasi Europos struktūrinių ir kitokių fondų parama, „gamina“ niekam nereikalingus popierius.
LŽTA pirmininkas V. Budnikas patikslino Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų skaičių. Mat jų ne dešimtys, o per 16 tūkst. Tar jų daug tokių, kurios neva rūpinasi žmogaus teisėmis. Bet tos teisės realiai neginamos. Iškreipiamas netgi pats žmogaus teisių turinys. Pvz., akivaizdu, kad didžiausi žmogaus teisių pažeidimai yra didėjantis skurdas ir gyventojų socialinė atskirtis. Lietuva skendi alkoholizmo liūne, – pirmaujame Europoje. O savižudybėmis pirmaujame pasaulyje. Mus pagrįstai vadina savižudžių tauta. Gal todėl iš Lietuvos žmonės bėga – oficialiais duomenimis jau emigravo 825 tūkst. gyventojų. Skurdas, socialinė atskirtis ir socialinė įtampa nuolat didėja. Bet valdžia ir toliau pataikauja kapitalui, leidžia nevaržomai veikti lupikautojams. Pvz., dėl greitųjų kreditų žmonės praranda paskutinį būstą ir netgi žudosi. Greitųjų kreditų reklama Estijoje draudžiama, o Lietuvoje ji plačiai paplitusi. Tai akivaizdus žmonių skurdinimo ir socialinės atskirties didinimo politikos pavyzdys. Kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skrudo riba arba žemiau jos. Iš šešių šimtų tūkstančių Lietuvos vaikų bemaž penktadalis gyvena skurdo sąlygomis, neturdami galimybių tinkamai augti ir vystytis. Tačiau Seime nuolat svarstomi Vaiko teisių pagrindų įstatymo projektai (juos teikia socialdemokratų ir liberalų frakcijos), kuriuose siūloma iš tėvų atimti netinkamai prižiūrimus vaikus. Regis, absurdiška, visuotinio skurdo sąlygomis reikalauti iš tėvų sudaryti vaikams tinkamas sąlygas augti ir tobulėti. Deja, tai tikrovė. Valdžios atstovai didžiuojasi, kad sparčiai auga šalies BVP (bendrasis vidaus produktas). Bet LŽTA nuomone, ne valstybės pajamų dydis, o teisingas pajamų paskirstymas lemia visuomenės gerovę.
Atkreipdamas dėmesį į Europos žmogaus teisių asociacijos (AEDH) raginimą, V.Budnikas perskaitė Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro (LŽTKC) vienijamų visuomeninių organizacijų pareiškimą Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, kuriame kviečiama žmogaus teisėms Lietuvoje grąžinti jų tiktąjį turinį. (žr. 7 p.). Deklaracijos signataras profesorius B. Genzelis kalboje pabrėžė, kad šalies įstatymai nėra blogi. Bet jų vykdytojai ir prižiūrėtojai įstatymų turinio nepaiso. Jo nuomone, valdžia atstovauja išimtinai verslininkų teisėms. Jie įsigeidę, gali atleisti žmogų iš darbo, sumokėti arba nesumokėti jam atlyginimą – tai priklauso išimtinai nuo jų geros valios. Verslininkai puikuojasi prabanga, jaučia savo visagalybę, o dauguma gyventojų vargsta, vos išgali pragyventi iš savo pajamų. Štai toji liberalizmo pergalė! Tačiau liberalų nereikia kaltinti. Tai jų doktrina. Bet, anot Vytauto Radžvilo ir Algirdo Degučio, reikia žinoti, kad liberalai yra pavojingesni už bolševikus ir jų reikia saugotis. Didžiausia bėda, kad ir kitos politinės partijos remia liberalizmo idėjas. Šių idėjų pasekmė – dėl mažų atlyginimų masiškai iš šalies emigruojantys žmonės. Pasiteiravus, kaip daugelis jų jaučiasi emigracijoje (Vakaruose), kone visi tvirtina pasijutę pilnaverčiais žmonėmis, nes tose šalyse bent jau valdininkai nesityčioja iš jų, kaip tyčiojamasi iš žmonių Lietuvoje. Seimo narys profesorius P. Gylys pritarė B.Genzeliui, pažymėdamas, kad visuomenėje egzistuoja dvi žmonių grupės: vieni mąsto rinkos fundamentalizmo ir individualizmo pasaulėžiūros kategorijomis, kiti – holistiškai arba sistemiškai. Žmogaus teisės yra sisteminio mąstymo kategorija. Jos apima saugumą, gerovę, galimybę išgyventi ir t.t. Deja, Lietuvoje įsivyravo individualistinė pasaulėžiūra, labai daug prisidėjusi prie visuotinio skurdo, gyventojų atskirties didinimo ir ištisų žmonių grupių degradavimo. Ši pasaulėžiūra negatyviai paveikė ir žmogaus teisių turinį, nes žmogaus teisių sistemą veikia ne tik organizaciniai, politiniai, bet ir pasaulėžiūriniai dalykai. Deklaracijos signataras, Krašto apsaugos ministras J.Olekas nesutiko su kai kurių prelegentų nuomone. Jis apgailestavo, kad daugelio iš pasirašiusiųjų Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaraciją jau nebėra. Pasidžiaugė, kad po 26 -erių metų vėl atsirado proga susitikti, pabendrauti ir pakalbėti apie tas pačias idėjas. Jis pasveikino susirinkusius su praėjusia Tarptautine žmogaus teisių diena ir pasidžiaugė veiklą, kuri buvo pradėta prieš 26 -erius metus. Džiugina pasiekimai, kad šiandien Lietuvos jaunuoliai, išskyrus tam tikras išimtis, jau gali atlikti karinę tarnybą savo tėvynėje. Jis nesutiko su kai kuriais LŽTKC pareiškimo argumentais. Jo nuomone, išvardintos problemos spręstinos, o kai kuriuos pareiškimo teiginius reikėtų patikslinti. Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs disidentas S.Stungurys prisiminė, kad jo pogdindinė veikla prasidėjo dar paauglystėje (1942-1944 m.), kai dviračiu iš Kauno į Vilnių gabendavo draudžiamą pogrindžio spaudą. Ir vėliau, studijuodamas, jis dirbo pogrindinį darbą. „Nelaukėme jokio atpildo. Supratome, kad žmonės negali būti beteisiai. Kovojome už tautiškumą ir teisingumą. Tuo metu rezistentai leido savo žurnalą „Tautos atmintis“. Išleista 15 šio žurnalo numerių. Deja, nepriklausomybės metais jo neliko.“ LŽTGA pirmininkas dr. R. Povilaitis akcentavo žmonių teisę į saugumą, kurią pažeidžia skurdas ir socialinė atskirtis. Jo nuomone, sunku išgyventi labai jauniems, pasiligojusiems žmonės, daugiavaikėms šeimoms. Šiuo metu prie skurdo ribos artėja ir aukštųjų mokyklų darbuotojų gyvenimo sąlygos. Visuomenė supriešinta. Stiprėja žmonių politinė, informacinė, kultūrinė atskirtis. Pastebimas valdančiojo elito manipuliavimas jėgos struktūromis, teisėtvarka, informacija ir kt. Įsivyrauja nepotizmas, atskirų verslo ir informacijos grupių susiliejimas su valdžia, kuri imituoja ES demokratinį modelį, tačiau savo veiksmais primena netolimą sovietinę praeitį. Tai pavojinga visuomenei. V.Budnikas paaiškino, kad gyventojų skurdas ir jų socialinė atskirtis nuo šiol taps nuolatine Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro darbotvarkės tema. Jis dar kartą akcentavo, kad BVP nėra visuomenės gerovės matavimo rodiklis. Šiandien sparčiai augančia gerove džiaugtis gali vos 1 proc. turtingųjų, o likę 99 proc. gyventojų tokio pakilaus džiaugsmo nejaučia. Todėl teisingumo siekis turi tapti ne tik LŽTKC, bet ir visų žmogaus teisių organizacijų pirmaeiliu uždaviniu.
Vartotojų gynimo teisių gynimo atstovė A. Armanavičienė pritarė nuomonei, kad Seimo nariai nepateisina visuomenės lūkesčių. Pats faktas, kad praėjusią savaitę Seime Tarptautinę žmogaus teisių dieną paminėjo viena grupė žmonių, o po kelių dienų jau kita, daug ką pasako. Prieš keletą dienų vykusiame žmogaus teisių dienos minėjime kalbėta tik apie vaikų teises, lygias galimybes ir kt. O šiandien girdime kalbas apie visuotinį skurdą, emigraciją, socialinę atskirtį, alkoholizmą. Vadinasi, tuose pačiuose Seimo rūmuose vyrauja du skirtingi žmogaus teisių padėties vertinimai. Tai rodo didelį mūsų visuomenės susiskaldymą. Nėra vienybės. Žmonės „balsuoja“ bėgdami iš Lietuvos. Tai mūsų vidaus saugumo problema, susijusi su valdžios lojalumu savo bendruomenei. Kasmet netenkame po 20-30 tūks. žmonių. Todėl reikia ne kosmetinių pataisymų, o esminių sprendimų. Iškilmingam minėjimui baigiantis Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos signatarai įsiamžino bendroje nuotraukoje.